Alsuojanti tamsa (✔)

53. Prieš ką nublanksta jūra

Apskuręs, gal kokių šešerių metų berniukas, didelėmis, baimingomis akimis, žiūrėjo į juos nuo beržo šakos. Preigilas priėjo arčiau ir pažvelgė į jį iš apačios.

– Padėkit man, labai prašau, – ištarė vaikas prisiglaudęs prie medžio, nerimastingai besidairydamas po nepažįstamųjų veidus.

– Kas tau nutiko? – paklausė krivis.

– Uogavom su mama ir... – balsas užsikirto ir dulkėtais skruostais ėmė riedėti ašaros. – Ar matėt mano mamą?

– Pasimetei?

Vaikas papurtė galvą:

– Ne, vilkas užpuolė. Mes bėgom. Aš užlipau čia, šaukiau mamą, bet ji neateina. Kur mano mama?

Iglės oda prašliaužė šiurpas. Berniukui ant šakos sujudėjus ir vėl pasirodė, kad su kiekvienu judesiu iš už jo kūno išlenda kažkoks tamsus, pilkai rausvas tirštas dūmas. Tai supo jo figūrą, net švystelėdavo pro akis, jam mirksint. Baimė sugniaužė mergaitės kaklą – kas tai? Pažvelgė į Juną, sustojusią visai šalia.

– Slogutis, – sušnibždėjo ji. Jos balse Iglė išgirdo grėsmę, – Neleisk jiems prie jo prisiliesti.

Iglė įsmeigė į ją žvilgsnį. Junos veidas atrodė ramus, bet akyse skleidėsi ta pati baimė. Neleisti prisiliesti? Kodėl? Kas bus, jei prisilies? Kaip neleisti? Kodėl Iglė turi neleisti? Kodėl ne Juna?

Tėtis tuo metu kilstelėjo į berniuką savo rankas:

– Eikš, padėsiu nulipti.

Vaikas vėl sujudėjo ant šakos. Pikti dūmai vėl pasirodė.

– Igle, – raginančiu balsu sušnibždėjo Juna.

– Tėti! – suriko mergaitė. Preigilas nuleido rankas ir atsisuko į dukrą. – Tėti, neliesk jo! Tai slogutis!

Nors Iglė stengėsi nežiūrėti į tą padarą ant šakos, tikrai pajuto, kaip tirštas pyktis vaiko akyse atsisuko į ją.

– Ką čia kalbi, Igle? Slogutis? Šitas berniukas?

Tėtis nutilęs žvelgė į ją, lyg laukdamas ką dar pasakys, bet Iglė tylėjo. Dabar prisiminė – juk jis pats jai pasakojo apie slogučius. Tai buvo susargdinančios dvasios. Jos kartais tykodavo savo aukų pakelėse, pasivertusios į jaunas moteris ar vyrus. Jei jų pasigailėdavai, jei pasiūlydavai jiems savo pagalbą, jei prisiliesdavai – patekdavai į paspęstus spąstus. Tėtis, visgi, niekad nepasakojo, kad tokios dvasios galėtų apsimesti mažais berniukais.

Preigilas papurtė galvą. Vėl atsisuko į vaiką ir ištiesė jam savo kairę ranką.

Berniukas palinko ir ištiesė savo delniukus į priekį. Juna truktelėjo pavadį:

– Preigilai!

Dar truputėlis oro, skiriančio krivio ir vaiko pirštus. Junos žirgas pasileido į priekį. Preigilas staiga pakėlė dešinę ranką. Joje sugniaužta sausa šakele stipriai kirto į besitiesiančias rankutes. Per mišką nuskriejo riksmas. Tai nebeskambėjo kaip vaiko balsas. Graži didžiaakio berniuko kaukė suskilo ir sutrupėjo, kiaurai baltą, purviną odą išsiveržė tirštas pilkas dūmas. Jis išsisklaidė ir ant šakos nieko nebeliko.

Preigilas atsisuko į su nuostaba į jį žvelgiančius savo vaikus. Pamojavo lazdele ir nusišypsojo:

– Šermukšnis. Visuomet verta nešiotis. Daugelis tų padarų jo bijo.

Iglės rankos vis dar drebėjo, bet ji taip pat nusišypsojo tėčiui – gal kartais ir gerai matyti dvasias.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤