Alsuojanti tamsa (✔)

32. Ilmanto šeima

Iglė vėl jautėsi pavargusi. Po įvykio šventykloje pavargdavo greitai. Šiandien jau geriau, bet vis tiek kiekvienas, net ir mažiausias darbelis, reikalavo bent trigubai daugiau jėgų. Prisėdo ant suoliuko ir įsiklausė. Kitame kambaryje kalbėjosi dviese. Matyt, pas močiutę vėl bus kažkas atėjęs. Norėjo nebekreipti dėmesio ir grįžti prie ruošos, bet išgirstas balsas sudomino. Buvo pažįstamas, bet kol kas neprisiminė kam jis priklauso. Mergaitė pakilo ir pirštų galiukais pritykino prie pravirų durų. Pažvelgė į kambario vidų. Nustebo.

Pas močiutę – Ilmanto vyriausias. Eidintas. Bet juk toje šeimoje niekas niekuomet nesikreipdavo pagalbos į žolininkus, užkalbėtojus ar kitokius burtininkus. Jie jautėsi stiprūs vieni, žinojo kiekvieną žaizdą galintys užsigydyti patys. O jei ne – vadinasi, taip lemta.

– Mes visai su juo nebesusišnekam, – sududeno Eidintas storu balsu. – Jis jau kelinta naktis nemiega. Atrodo, galėtų bet kam, kas jam kelią užstotų, galvą suknežint.

– Galima būtų tai suprasti, – ramiai atsakė Auktarė. – Laimus juk prarado brangų žmogų. Prarado netikėtai. Visi skirtingai jaučiasi. Pyktis tik vienas iš daugelio galimų jausmų.

Iglė sukluso – Laimus „bet kam suknežintų galvą"? Buvo sunku patikėti tokiais teiginiais – Laimus nebuvo panašus į savo piktus ir agresyvius brolius.

– Nežinau, bet taip jau nebegalim. Bent jau gal duotum kažko, nuo ko bent vieną naktį išsimiegotų.

Iglė matė kaip Auktarė susimąsčiusi peržvelgė ant stalo sudėtus sausų žolelių ryšelius. Galop paėmė vieną ir ištiesė Eidintui. Mergaitė įsižiūrėjo ir patenkinta nustatė, kad supranta kas tai. Storuose vyriškio pirštuose augalėliai gailiai trakštelėjo.

– Arbatai, – ištarė močiutė.

Eidintas dar kelias akimirkas stebėjo žoleles ant savo delno. Tada pakėlė akis. Iglei pasirodė, kad jose pamatė kažkokį švelnų, taip jam nebūdingą, jausmą.

– Ačiū, – sumurmėjo. – Sakyk savo kainą, – jau garsiau ir rūsčiau pasakė. Auktarė prunkštelėjo.

– Į sveikatą, Eidintai.

– Ne, aš nenoriu būti skolingas, pasakyk.

Ji pažvelgė į jį su tokiu beveik motinišku atlaidumu:

– Gerai, geriausias atlygis man bus, jei kaip rūpiniesi broliu, taip pasirūpinsi dar nors vienu į bėdą patekusiu žmogum. Gerai? Juk tai nebus per sunku? – močiutės lūpose šmėkštelėjo šypsena.

Eidinto kakta susiraukė, jis kažką sumurmėjo, bet linktelėjęs Auktarei pasišalino.

– Negražu klausytis svetimų pokalbių, kibirkštėle, – ištarė močiutė, tebestebėdama tolstantį vyrą. Iglė pravėrė duris ir įžengė į kambarį.

– Nenorėjau, bet... Taip keista buvo jį čia pamatyti.

– Visi mes kažką mylim taip, kad dėl to galim peržengti savo įsitikinimus.

Iglė kilstelėjo antakius, dar nenuspręsdama ar su tuo sutikti.

– O, manai jis iš tiesų padarys kam nors kažką gero?

– Taip, – pasakė Auktarė, vėl sėsdamasi prie savo žolelių.

– Tikrai? Eidintas?

– Taip, – pakartojo. – Kuo daugiau kartų sakysi žmogui, kad pasitiki jo sugebėjimu kažką padaryti, tuo labiau ir jis tuo tikės. O žmonės nemėgsta nuvilti tų, kurie jais tiki.

Iglė tik gūžtelėjo pečiais ir, prisėdusi šalia, paėmė jau beveik išdžiūvusią mėtą. Vėl matė mažą dvaselę po langu, bet žinojo, kad ji nieko pikto nedarys, todėl stengėsi nekreipti dėmesio.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤

Onisimas jau trečią kartą pirštais susišukavo antakius. Nors to pats ir nepastebėdavo, visuomet taip elgdavosi, kai jaudindavosi. Vėl pravėrė burną, norėdamas kreiptis į šeimininką, bet neišdrįso – Ilmantas atrodė įsiutęs.

– Pakelk tą prakeiktą skydą! – sugriaudėjo tvirtai stovėdamas priešais susigūžusį jaunėlį. Vaikino veidas buvo įraudęs, nuo kaktos tekėjo prakaitas. Onisimas žinojo, kad šita treniruotė tęsiasi jau nuo pusiaudienio. Paprastai Ilmantas buvo jam šiek tiek atlaidesnis, bet šį rytą už krūmų šalia namų rado leisgyvį vilkiuką sulaužytomis kojomis ir išdurtomis akimis. Visiems buvo aišku kieno tai darbas.

– Nu, pavargai? – ramiau paklausė tėvas, kai sūnus galų gale pakėlė iškritusį iš rankų skydą. Mantis linktelėjo. Išsigandusiose akyse žybtelėjo baugšti viltis, kad šiandienai užteks, bet iš Ilmanto gerklės vėl atsklido kovos riaumojimas ir kardas tuojau pat perskriejo orą vaikino link. Paskubomis atstatęs savo ginklą vaikinas užsimerkė. Sužvangėjo metalas į metalą ir Mantis vėl buvo beginklis. Susiraukė lyg būtų atkandęs ką rūgštaus. Ilmantas stovėjo maždaug per du žingsnius ir platus jo šešėlis dengė sūnaus veidą. Net ir prieš saulę buvo galima matyti liepsnojantį pyktį senioko akyse. Jo nosis susiraukė, o grėsminga figūra žengė dar arčiau ir tyliu, bet pilnu paniekos balsu ištarė:

– Nesuprantu, kaip tu gali būt mano sūnus. Juk slėpeis kokiam krūme kai tavo brolius žudė svetimšaliai. – Balsas dar labiau prislopo ir tyliai tyliai sujudėjo lūpos: – Galėjo geriau tave, negu juos.

Mantis išgirdo ir tuos beveik neištartus žodžius. Lieknas pakumpęs kūnas sudrebėjo ir didelėse akyse sužibo ašaros. Lyg iš karto supratęs savo klaidą parodyti jausmus, jis dar kartą krūptelėjo ir nusuko žvilgsnį. Išgirdo kaip tėvas giliai įkvėpia, tada žengė žingsnį atgal. Ilmantas nieko nebesakė. Nesulaikytas jo žodžių, Mantis ėmė eiti tolyn vis skubesniu žingsniu, po to bėgti. Bėgti vis greičiau, kol neša kojos, kol galės išnykti tarp namų ir medžių.

Onisimas nusipurtė. Jis, kaip ir visas miestas, negalėjo pakęsti to vaikio, bet dabar netgi buvo jo gaila.

Ilmantas atsisuko į savo vergą. Šiandien Onisimas lyg nieko blogo, kas suerzintų šeimininką, nebuvo padaręs, bet taip pat susigūžė bijodamas, kad pyktis dabar bus nukreiptas į jį. Būtinai reikėjo pasakyti dabar, nieko nebelaukiant:

– Valdove, aš turiu pasakyti svarbų dalyką, ką nugirdau iš pirklių, – sumalė. Grėsminga figūra vis artėjo – kai jis piktas geriau nė neprasidėti, bet bėgti jau per vėlu. – Jie sakė, kad Milotas ruošia būrius žygiuoti prieš mus.

Staiga Ilmanto veidas pasikeitė. Pyktis ir pasibjaurėjimas užleido vietą nemaloniam nustebimui:

– Ką? Kas sakė?

Onisimas atsikvėpė. Pavojus jam praėjo.

– Ašei buvau pas tą keliaujantį pirklį iš Polocko, kaip valdovas ir prašė. Pirklys, matyt, nežinojo, kad ir aš iš ten. Kol apžiūrinėjau prekes, jis mano kalba, nebijodamas, kad nugirsiu, kalbėjo su savo pakeleiviu. Sakė, kad buvęs Miloto žemėse ir sužinojęs, kad jis ruošia kariauną. Karo žygiui. Ir dar sakė: „o man šitų žmonių visai gaila".

Ilmantas susiraukė, bet tylėjo. Matyt, norėjo apmąstyti išgirstus žodžius. Onisimas atsikvėpė laukdamas. Laukimas neužtruko. Tuojau pat didelė ranka išsitiesė ir sugriebė jį už marškinių. Įprastos pykčio raukšlės vėl įsirėžė šeimininko veide.

– Tuojau vesk mane pas jį.