Alsuojanti tamsa (✔)

23. Pasitarimas

Kai visi susėdo apie įprastą pasitarimų stalą, kambarį pamažu pripildė tyla. Tik Ilmantas vis dar lėtai suposi ant girgždančios kėdės ir kažkur palubėje įkyriai triukšmingai zyzė musės. Po to kai nebeliko Vilkgailos ir Jaručio, kurio iki šiol, nepaisant visų pastangų, ir viso būrio vyrų išsiųsto jo ieškoti, niekas taip ir nerado, jų tebuvo penki: Skiriotas, Preigilas, Ilmantas, jo vyriausias sūnus Eidintas, kurio nuomonė iš esmės niekada nesiskyrė nuo tėvo, ir, šį kartą – Nerilis. Eidintas su neslepiamu priekaištu nužvelgė vaikiną kitoje stalo pusėje. Šis stengėsi nepastebėti tų tėvo ir sūnaus žvilgsnių. Jiedu gali spoksoti kiek tik nori, bet jis jautėsi turįs teisę čia būti. Galų gale, juk pats kunigaikštis jį pakvietė.

Kėdė vėl gailiai sutraškėjo nuo Ilmanto svorio. Nerilis dar kartą apsidairė, vogčia stebėdamas susirinkusius – visi tarsi kažko laukė, nei vienas nenorėjo pradėti. Net ir Preigilas. Tik Ilmanto dulkėtas veidas pamažu darėsi nekantrus. Galop jis giliai atsiduso ir garsiai padėjęs savo stambias meškino rankas ant stalo, pažvelgė į Skiriotą.

Pajutęs tą žvilgsnį šis išsitiesė ir apsidairė. Visi žiūrėjo būtent į jį.

– Ta–a–ip, – nutęsė kunigaikštis atsikrenkštęs, – vadinasi turim bėdą.

Ilmantas tyliai, bet paniekinamai prunkštelėjo. Po įvyko su vienuoliu jo pagarba naujam kunigaikščiui gerokai sumažėjo, nors turbūt Skiriotas ir taip dar nebuvo jos pakankamai nusipelnęs. Kaip Ilmantas galėjo gerbti tą, kuris praktiškai nesirodo karo žygiuose, o tik sėdi pilyje galvodamas apie moterėlių skundus dėl pavogtų žąselių ar nurėžto gabalėlio žemės?

Skiriotas apsimetė to nepastebėjęs.

– Preigilai, tu juk buvai šventovėje, taip?

Krivis linktelėjo.

– Kas vyko ten, kai atėjo debesis?

Skirioto balsas pamažu pagarsėjo, it tuo bandant parodyti savo viršenybę.

– Mes buvome viduje – aš, Vainė ir Rūnas, – pradėjo krivis, pakeldamas šviesias sruogas nuo savo kaktos, – tada Vainė pasakė, kad kažkas atėjo. Prie įėjimo stovėjo dvi juodos dvasios. Jos tiesiog nusisuko ir nuėjo. Pasirodė, kad į miesto pusę. Kol praėjo nuostaba ir išbėgau laukan, jų jau nebesimatė. Tada nebandžiau jų sekti, bet iš karto po audros nuskubėjau tiesiai čia, ir tada iš karto mane pakvietė Ilmantas. Jūs turbūt galite papasakoti daugiau?

– Čia jų buvo gerokai daugiau nei dvi, – prabilo Ilmantas. – Kai užėjo tas debesis, nežinia iš kur, bet jų prilindo gyvas galas. Mes griebėm ginklus, bet nieks jų neėmė: nei kardas, nei kirvis, nei ugnis. Ėjo kiaurai, o tie tik stovėjo ir dairėsi savo piktom juodom akutėm.

– Tik dairėsi? – tikslinosi Preigilas.

– Ne, ne tik, – pirmiau nei tėvas, atsakė Eidintas. – Kai pamatė Laimaus žmoną, keli nusivijo ją per miestą. Taip jos ir neberadom.

– Tik krūvą pelenų ir kelis lašus kraujo ant jos pagalvio, – pridėjo Ilmantas, skėstelėdamas rankomis. Dėl Medilės neatrodė per daug susirūpinęs.

Nerilis įsitempė. Tai pasirodė ypač keista.

– Iš tiesų, kas su tais pelenais? Tokiu pat būdu dingo ir Vintartas.

– Tas vaikinas iš medžioklės? – nustebęs paklausė Eidintas. Rodos, net šis dingimas pasirodė svarbesnis nei moters, ištekėjusios už jo brolio. Nerilis linktelėjo ir pažvelgė į kunigaikštį. Skiriotas toliau tylėjo. Vaikinas tikrai vis dar stengėsi jam įtikti ir patikti, bet kuo toliau, tuo sunkiau buvo apsimetinėti jo draugu. Stipriai suspaudė lūpas. Atrodė, kad bet kuris kitas iš čia esančių su Skirioto pareigomis susitvarkytų geriau. O jis tik susigūžęs savo kėdėje klauso jų pokalbio ir tyli. Ir kas sugalvojo, kad jis gali pakeisti Vilkgailą?