Alsuojanti tamsa (✔)

59. Savo pėdomis

Tas gniuždantis jausmas pamažu šiek tiek nuslopo. Vis dar tylėdamos, į jį žvelgė jų akys. Symantas dar žemiau nunarino galvą.

– Ten, šiaurėje. Kai su Vilkgaila ėjome į paskutinį žygį. Aš jį nužudžiau.

Symantas papurtė galvą.

– Nežinau. Nežinau. Bet jis tai tikrai. Niekada neužmirščiau.

Preigilas panardino pirštus į savo plaukus.

– Net jei šitas buvo iš ten, tai gali ir nieko nereikšti. Gal jie tiesiog iš visų pakampių surankioti mirusieji? Sinotė juk sakė, kad jai jie priminė protėvius.

– Bet taip pat gali būti ir vienos giminės protėviai. Nuo paskutinių mirusių iki anksčiau, – įsiterpė Juna.

– Igle, – tėvas atsisuko į ją, – o kaip tau atrodo?

– Man? Aš nežinau. Iš kur galiu žinoti? Dabar nemačiau nieko daugiau negu jūs.

– Igle? Tikrai? – Junos balsas suskambėjo beveik aštriai.

Sesė apsidairė lyg ieškodama ar sienose nebesislepia daugiau piktų žvilgsnių.

– Bet tikrai...

Symantas atidžiai įsižiūrėjo į jos veidą. Pasirodė, kad ji dar kažko nesako. Vėl atrodė kaip bailus paukščiukas; lygiai taip, kaip tada, kai Juna jiems pasakė, kad ji gali matyti dvasias. Mergaitė suspaudė savo pirštus saujoje.

– Nebent... Jau seniau, dar namie, prieš vieną šešėlių atėjimą mačiau atspindį vandenyje. Nors taip net negalėtum pavadinti, nes... Nebuvo nuo ko atsispindėti... Mačiau moters veidą juodom akim. Tokį piktą.

Tėvas susiraukė.

– Kodėl anksčiau nesakei?

– Nes... – Iglė, įsmeigė gailų žvilgsnį į Juną, – Nes nesureikšminau, nes sunku buvo atsirinkti, kas svarbu, o kas ne. Negalėjau papasakoti apie visus žemių padarėlius, kuriuos esu mačiusi. Kas iš to dabar?

Krivis pažvelgė į Juną, tarsi tikėdamasis iš jos kokios nors išvados.

– O galbūt reikėtų nuvykti ten, kur buvo tas kaimas? Pameni, kaip Sinotė kalbėjo apie tai, kad mirštančiojo pyktis yra labai galingas? – paklausė ji.

– Bet jei jie visi mirę, ką tai padės?

– O jei ne? Jei ne mirštantis? Jei juos iškvietė kažkas gyvas?

Žvilgsniai vėl pasisuko į Symantą. Jis rankomis suspaudė tvinksinčius smilkinius.

– Jei klausiat ar visus nužudėm, tai nežinau. Tikėjausi, kad ne.

Pasirodė, kad tėvas dvejoja. Tyla tapo sunki.

- Išjojam. Dabar.