Alsuojanti tamsa (✔)

16. Stabai ir akmenys

Pilies kiemas skendėjo raudonos vakaro saulės šviesoje. Bernhardas, porą dienų praleidęs kalbėdamasis daugiausia religiniais klausimais beveik vien tik su Skiriotu, galų gale išėjo bent truputėlį prasiblaškyti. Jautėsi visai patenkintas. Su kunigaikščiu ėjosi neblogai ir jis galvojo čia pasilikti ilgiau. Apsižvalgė, dar ne visai rimtai rinkdamasis, kas bus kitas žmogus, kuris gaus išgirsti gerąją naujieną.

Čia visi jau žinojo kas jis toks. Nors vienuolis ir matė, kaip daugelis stebi jį piktais žvilgsniais, žinojo, kad kunigaikštis įsakęs jo neskriausti, todėl jautėsi pakankamai saugus. Jis nesislėpė ir atsistojęs kiemo viduryje apsidairė. Dešinėje, arklidėse, matė judančius žirgų šešėlius, iš kalvės kairėje sklido metalo skambėjimas ir garuojančio vandens šnypštimas. Jos tarpduryje žvilgsnis sutiko barzdoto ir paišino kalvio veidą. Šis, pažvelgęs į jį, nusispjovė ant žemės ir apsisukęs pradingo žaizdro nušviestoje tamsoje. Kiemo gale, pro pravirus vartus vis vaikščiojo įvairūs žmonės: tai ūkininkai, tai kareiviai, tai pasidabinusios turtingesniųjų vyrų moterys. Iš kažkur pro vartus parėjo ir buvusio kunigaikščio našlė. Jiedu jau buvo matęsi. Moteris, tuomet sužinojusi kuo jis užsiima ir iš kur atvyko, niekinančiu žvilgsniu pervėrė ir jį, ir kunigaikštį, ir tuojau pat pasišalino iš kambario. Nuo tada, sutikusi vienuolį, visad apeidavo kaip įmanoma didesniu lanku, ir nė į vieną jo pasisveikinimą niekaip neatsakydavo. Tarytum stengėsi jo visai nematyti. Ir dabar, pastebėjusi jį lauke, supyko. Bernhardas jos nebeerzino ir nebesisveikino. Ją reikėtų pasilikti vėlesniam laikui.

Pusiau pridengtas sienos šešėlio, už nugaros stovėjo pagonių žynio namas. Šalia įėjimo pririštas didelis, susivėlęs šuo. Net ir jis, atrodo, suprato, kad Bernhardas yra pažymėtas nekenčiamo svetimšalio ženklu, nes jį išvydęs suraukė snukį ir piktai suurzgė. Vienuolis, šiaip ar taip, nemėgo šunų. Pačio žynio jis dar nebuvo matęs, tik jo vaikus. Sūnus, taip pat, kaip ir dauguma, rodos, žvelgė į jį su neapykanta. Turbūt tėvo dėka, pagonybė jo sieloje buvo per daug įsišaknijusi. Su tokiais būdavo labai sunku, bet ne neįmanoma. Bernhardas tikėjosi, kad pabuvęs ilgiau, galės atversti ir tą užsispyrėlį. Mergaitė atrodė lengvesnis taikinys. Vaikai visuomet jautresni Dievo žodžiui, kaip jis pats daug kartų įsitikino. Tik, suaugusiųjų prigrasinta, ji, žinoma, jo bijojo. Ir dabar štai, pamačiusi jį pilies kieme, pasitraukė į namo prieangį, bet pasislėpusi vakaro šešėliuose vis tiek smalsiai stebėjo. Jis pabandė įžiūrėti jos veidą ir nusišypsoti, bet nedrįso eiti arčiau. Dar ne laikas. Per daugelį pamokslavimo ir keliavimo po pagonių kraštus metų jau žinojo kaip ir kada prie jų priartėti.

Vienuolis ėmė lėtai žingsniuoti per dulkėtą kiemą tik iš tolo stebėdamas žmonės ir stengdamasis jiems netrukdyti. Pamatė, kad prie vakarinės sienos, netoli vartų, atsišliejęs į kažkokią pašiūrę, į jį žiūri vidutinio amžiaus vyrukas reta barzda ir tokiais pat retais plaukais. Šalia stovėjo kailių prikrautas vežimaitis. Vyrukas, matyt, kažko laukė tarp dantų sukdamas šiaudą. Jo žvilgsnis buvo smalsus, bet nei smerkiantis, nei bijantis ir Bernhardas nusprendė prieiti.

– Geras vakaras, – ištarė jis, kaip galėdamas draugiškiau.

Vyrukas, rodos, kiek sutriko dėl nelaukto svetimšalio dėmesio, bet apsidairęs sunėrė rankas ant krūtinės ir linktelėjo, atsakydamas į pasisveikinimą.

– Aš vardu Bernhardas.

Vyras dar kartą linktelėjo:

– Taip, girdėjau – atėjai papasakoti apie Dievą. Ir dar girdėjau, kad parodei kunigaikščiui kažkokią išdaigą su ugnim.

– A, kaip jie kalba, – ištarė vienuolis kilstelėdamas antakius. – O pats kas toks būsi, žmogau?

– O, „žmogus"? Buvau pamiršęs, kad aš irgi žmogus, – ištarė vyrukas išspjaudamas apkramtytą šiaudą. – Ašei būsiu Onisimas, didžio kario, čia vietinių vadinamu Ilmantu, vergas.