Alsuojanti tamsa (✔)

51. Jei diena taip ir neišauš

Prasiveržęs pyktis su šiauriečio mirtimi sutrupėjo į šipulius ir Junos širdį užplūdo besidraskanti baimė. Pribėgo prie Symanto. Kad tik suspėtų, kad tik... Preigilas jau buvo šalia. Išgirdęs jos žingsnius pakėlė galvą ir jo nevilties pilnos akys ją išgąsdino dar labiau.

– Pasitrauk ir netrukdyk, – griežtai ištarė, bet balsas drebėjo. Kaip tuomet prie Iglės, Preigilas greitai pakilo ir paėjo keletą žingsnių į šoną. Juna priklaupė šalia Symanto. Jo oda pasirodė beveik nebeįtikimai balta.

– Tu visiškas beprotis, Symantai, tu beviltiškas sutvėrimas, – sušnibždėjo, žvelgdama į iš po sunkių vokų ją sekančias akis. Kaip ji galėjo leisti tam įvykti? Kaip galėjo jo nesustabdyti? Nukreipė žvilgsnį į vis toliau plintančią kraujo dėmę. Greitai patraukė jo kruvinas rankas nuo šono ir drebančiais pirštais pakėlė krauju permirkusius marškinius. Dešinėje pilvo pusėje žiojėjo žaizda, pro kurią vis mažiau pulsuodamas tekėjo kraujas. Užliejo dar viena ledinės baimės banga. Juna tuojau pat uždengė žaizdą savo delnais. Iš visų jėgų bandė nepasiduoti skandinančiai panikai ir susikaupti. Jam viskas turi būti gerai. Turi būti gerai. Vėl pažvelgė į jo veidą. Mieguistos akys tarsi nusišypsojo ir pamažu užsimerkė.

– Net nebandyk numirti, girdi!

Dar stipriau prispaudė rankas prie jo kūno. Pajuto kaip jis dar kartą giliai įkvėpė. Blakstienos suvirpėjo, bet akys nebeatsimerkė. Junos lūpos susispaudė iki baltumo. Jo kvėpavimas nurimo.

– Symantai!

Jis nė nesujudėjo. Jos pirštai nutirpo, oda nutirpo, kažkas skaudžiai susmeigė aštrius smaigus į krūtinę ir Junos balsas ėmė trūkčioti:

– Mielasis, mylimasis, prašau kvėpuok. Prašau, maldauju.

Jos krūtinė greitai kilnojosi, rodės, jai trūko oro, o jis nejudėjo. Akys negalėjo tuo patikėti. Galbūt ji tiesiog nepastebi? Jis juk turi kvėpuoti. Juna sustingo vis neatitraukdama akių nuo jo, neatitraukdama rankų nuo jo, bandydama pamatyti, bandydama pajusti, kaip jo viduje plazda gyvybė. Juk jis turi būti gyvas. Jis negali mirti. Negali, ne dabar, ne taip.

Dar niekada laikas nėjo taip lėtai. Sunkios sekundės lėtoje agonijoje mirė viena po kitos, bet jis nebeįkvėpė. Kraujas po jos delnais nurimo. Niekas nebesikeitė. Junos lūpos nebejudėjo, bet ji niekaip negalėjo nustoti kartoti paskutinių garsiai ištartų žodžių. Jis turi įkvėpti!

Ji nebesuprato, ar laikas dar slenka pro šalį, nors žvilgsnio kraštais ir matė, kad pamažu priėjo Iglė ir apkabino Preigilą, kaip iš medžio nulipo ir kažkur nubėgo jo gelbėta mergaitė, kaip kažkur už miškų jau ėmė švisti. Pati tebeklūpėjo ir nejudėdama žvelgė į ramų lyg miegantį mylimojo veidą. Niekas nebesikeitė.

Tik žodžiai galvoje staiga nutilo.

Tuomet ir pasirodė, kad po kojomis atsivėrė juoda, šalta bedugnė, kuri vienu krimstelėjimu prarijo ją ir viską aplink. Pečius supurtė skausmas. Viskas baigta. Daugiau niekada... Jos rankos pasitraukė, o kūnas sukniubo šalia Symanto ant žolės. Juodi plaukai sumirko į tamsų kraują ir padėjusi galvą ant jo krūtinės ji ėmė verkti. Nebeprisiminė kada anksčiau buvo verkusi, nebeprisiminė ar dar kada iš tiesų reikėjo. Tai net nebuvo svarbu. Jei nebebuvo jo, niekas nebebuvo svarbu. Jis buvo viskas, jis buvo tai, dėl ko ji būtų atidavusi visą kitą. Kodėl, kodėl turėjo mirti jis? Juna dar girdėjo ir Iglės kūkčiojimą, ir tebesitęsiančią kovą, ir tebepleškančius namų stogus, bet tai buvo tik pilki, bereikšmiai vaizdiniai. Net jei jie išžudys visus iki vieno, net jei diena taip ir neišauš – niekas nebebuvo svarbu.

Jos ašaros su jo krauju sunkėsi į marškinių audeklą. Savo skruostu, savo ausimi dar jautė jo šilumą. Rankos apkabino taip tvirtai kaip tegalėjo, lyg ta negyva šiluma dar reikštų gyvenimą.

Tada po ausimi, kažkas tyliai trinktelėjo.

Ji sulaikė kvapą: pasigirdo? Dar kartą. Ir dar. Ne, tai tik jos pačios širdis aidi ausyse. Tačiau to, ką išgirdo toliau nebegalėjo paaiškinti. Tikrai tikrai išgirdo, kaip į jo plaučius pritekėjo oro. Krūtinė sujudėjo. Juna greitai atsitraukė pasirėmusi ant rankų ir pažvelgė į Symanto veidą. Ilgos blakstienos suvirpėjo ir pakilo. Pro jas pažvelgė tos pačios skirtingų spalvų akys. Ji žvilgtelėjo į jo šoną – žaizdos vietoje tebuvo krauju išteptas randas.

– Juna, kodėl verki? – tyliai tyliai paklausė Symantas.

Ji pasilenkė prie jo veido. Jos plaukai jam užstojo dangų, bet jis šypsojosi.