Alsuojanti tamsa (✔)

22. Iglė ir Perkus

Snaudžiančiame ežere mirko raudoni vakaro saulės atšvaitai ir judviejų kojos. Jie sėdėjo ant plokščio juodo akmens iki pusės pasinėrusio į vandenį ir tylėdami stebėjo kaip atsėlina vakaras. Perkus čia buvęs jau seniai – dar iki vakar kelias savaites sirgo beveik įkalintas savo kambaryje. Iglė vis norėdavo jį aplankyti, bet jos ten neįleido. Jo liga kažkodėl buvo paslaptis. Ji sutiko nebeklausinėti, tik dabar nerimavo, kad jis sušals taip sėdėdamas, mosikuodamas basomis kojomis ežero vandenyje. Bet draugas tik papurtė galvą – juk rugpjūtis.

Preigilo dukra ir Vilkgailos sūnus buvo draugai turbūt nuo tada nuo kada išmoko kalbėti, o gal ir anksčiau. Perkui buvo dvylika, Iglė – metais jaunesnė. Jis visai nepanašus į ją: tylus, lėtas berniukas, visad susimąstęs, nuolat mėgstantis pasislėpti nuo žmonių ir būti vienas. Tačiau jiems kartu buvo gerai. Kartą, dar kai buvo visai nedideli, Perkus net pareiškė, kad kai jis taps kunigaikščiu Iglė turės būti jo žmona. Ji tada tik truktelėjo pečiais ir linktelėjo, vis tiek dar nebuvo sugalvojusi nieko kito ką norėtų veikti užaugusi, o būti kunigaikštiene ir draugo žmona atrodė visai smagu.

Mergaitė vėl įsižiūrėjo į jo profilį: Perkus atrodė dar labiau išbalęs negu visada, net tos kelios strazdanos ant nosies beveik išbluko. Jo melsvos akys, pridengtos susitaršiusiais šviesiais plaukais, nematė jos tyrinėjančio žvilgsnio. Iglei nuolat atrodydavo, kad Perkus kažką slepia.

Nuo ežero, tarsi atodūsis, atskrido švelnus vakaro vėjelis. Gūsis buvo šiltas, bet ji pamatė kaip sudrebėjo Perkaus pečiai. Gal jis dar serga? Vėl pažvelgė į jo veidą ir sunerimo: berniukas išbalo dar labiau, o melsvos rainelės susiaurėjo palikdamos vietos tik juodiems, besiplečiantiems iš baimės vyzdžiams.

– Kas?

Jis tebežiūrėjo į krantą kairėje. Ten, tarp saulės nušviesintų medžių kamienų, dar žaidė vėlyvi jos spinduliai, tingiai lingavo miško žolė, bet daugiau nieko ji nepastebėjo.

– Kas? Aš nieko nematau.

Perkaus akyse degė baimė, ir jis tik trumpam pažvelgė į draugę.

– Eime. Eime iš čia, – ištarė jis atsistodamas. Vikriai nušoko nuo akmens ant kranto ir net nesustodamas, nelaukdamas, greitai pradėjo eiti tolyn. Iglė taip pat pašoko ir pasivijusi sučiupo jį už rankovės.

– Kas nutiko? Ką matei, Perkau?

Tamsa iš jo akių nesitraukė. Jis papurtė galvą ir ištraukęs ranką iš mergaitės gniaužtų nuėjo toliau: tolyn nuo ežero kranto, per mišką namų link. Iglė sustojo. Jos antakiai susiraukė.

– Ir eik, jei jau taip! O aš pasilieku, – suriko ir atsisėdo ant žemės. Perkus sustojo:

– Ką darai? Einam greičiau.

– Kodėl? Kodėl aš turiu kažkur eiti, jei tu man nepaaiškini?

Jis susiraukė:

– Nes manim pasitiki.

– O aš gal nepasitikiu, nes tu man niekad nieko nesakai.

Perkus sugrįžo ir ištiesė jai ranką:

– Igle, einam. Čia pavojinga. Neišsidirbinėk.

– Neišsidirbinėk? Čia tu išsidirbinėji! Tu dar ne kunigaikštis ir aš tavęs klausyti neprivalau! Pasakyk ką matei, tada eisiu.

Jo žvilgsnis neramiai lakstė pro medžių kamienus, kurie jau pamažu slėpėsi vakaro prieblandoje. Ji matė, kad Perkus nori kuo greičiau iš čia bėgti:

– Gerai, pasakysiu, jei pažadėsi niekam neišduoti. Bet tik kai išeisim iš čia.

Iglė linktelėjo ir atsistojusi nuskubėjo paskui jį per mišką.