Alsuojanti tamsa (✔)

42. Pro nudžiūvusią liepą

Iglė stebėjo Lagį, įsitaisiusį ant Junos peties. Vieną vienintelį kartą tokį juodą vanagą buvo mačiusi tik prieš išjojant, bet ar tai galėjo būti tas pats paukštis? O jei ir būtų tas pats, ką tai reiškia? Ar jos paukštis kažkuo ypatingas, ar tik Iglės regėjimai sutapo su ta akimirka, kai juodasis vanagas pravėrė snapą? Kažin ką apie tai pasakytų ji? Ar paklausti? Iglė vėl pažvelgė į tą liauną, tamsoje boluojantį siluetą. Ne, ji vis tiek dar nenusipelnė pasitikėjimo. Net jei ir tėtis, ir Symantas, ir močiutė ja dėl kažko pasitiki, Iglė vis dar negalėjo. Per daug paslapčių slėpėsi tose juodose akyse.

Danguje pakibo jaunas mėnulis ir miškas pamažu visai užsidengė tamsuma. Kelias vedė į kalną. Juna staiga sustabdė savo žirgą.

– Šš, – sušnypštė ji ir visi trys sustingo.

Nuo kalno girdėjosi varnų karkimas. Virš galvos suplazdeno juodi sparnai ir kažkoks paukštis nuskrido į kalną. Lagis nusekė jį plėšriu žvilgsniu. Juna atsisuko ir sušnabždėjo:

– Ten, ant kalno yra nudžiūvusi liepa. Dabar negalime pro ją eiti.

– Kodėl? – paklausė Symantas taip pat tyliai.

– Dabar jaunas mėnulis ir jos ten suskrido pasivertusios varnomis. – Juna pažvelgė į Preigilą.

– Raganos. – ištarė jis.

– Taip. Reikia joti aplink.

Krivis linktelėjo ir jie pasuko taip, kad kalną apeitų palei papėdę.

Iglė dar kurį laiką žvalgėsi po temstantį dangų, dairydamasi iš jo pavojaus, bet varnų balsai pamažu ištirpo tamsoje. Dangus susiliejo su medžių viršūnėmis ir paskendo miško garsuose. Dar čiulbėjo vakaro paukšteliai, žolėje vis dar čirpė žiogai, bet jau galėjai išgirsti tuos nejaukius nakties garsus: lyg kažkieno žingsnius samanose, lyg nagų krebždenimą medžiuose, lyg tylų šakų dejavimą. Šaltas nerimas apsivijo aplink kaklą. Ėmė atrodyti, kad iš tamsos juos jau stebi kažkas pikto. Iglė apsidairė, bet nieko neišvydo.

Tačiau išgirdo, kaip medžiai suošė jos vardą. Ne, nesuošė, tai kažkas tamsiuose miško kamienuose tyliai sušnibždėjo, bet ji puikiausiai tai girdėjo. „Igle" – tyliai pakartojo miškas. Mergaitė greitai įkvėpė. Baimė supurtė kaulus ir ji sustabdė žirgą. Juna atsisuko:

– Kas nutiko?

– Ar negirdite? – virpančiu balsu paklausė, ir vėl nedrąsiai apsidairė.

– Ko? – nesuprato tėtis.

– Miškas šnabžda mano vardą, – tyliai tyliai pasakė Iglė. Jie įsiklausė.

– Štai, – ištarė, vėl išgirdusi. Tas šnabždėjimas kiekvienąkart pasikartojęs vis labiau ir labiau gąsdino.

– Nieko negirdžiu, – papurtė galvą Symantas.

Juna susiraukė ir vėl apsidairė:

– Nesustokim, Igle. Jei tikrai tai girdi, mums reikia greičiau iš čia joti.

Iglė vėl paragino žirgą, iš visų jėgų bandydama nekreipti dėmesio į kviečiančią tankmę. Vis dairėsi bandydama išvysti šnabždesio šaltinį, bet buvo per tamsu. Tai, ko negalėjo matyti, gąsdino dar labiau. Rankos ėmė drebėti ir akyse susikaupė ašaros. Jos ėmė tvinti kažkur iš širdies gilumos. Šitame svetimame, tamsiame miške, tarp dusinančios baimės, Iglė ėmė dar aiškiau suprasti kaip viskas beviltiška, kokia nepavydėtina ir negailestinga jų situacija. Jie joja kažkur tik tam, kad apsimestų, jog neprarado vilties nors jos jau seniai nebėra. Jie visi pradings ten, kur nusineša šešėliai. Jiems reikėjo pasilikti namie su visais, su Lilūna, su Auktare, savo pilyje, tarp savo sienų. Ji pasilenkė ir apsikabino dėmėtą kumelės kaklą. Tada pro rasotas akis išvydo kaip brolis truktelėjo Anglies pavadį ir lėtai nulipo nuo balno.