Alsuojanti tamsa (✔)

15. Mėnulio pieva

Abi dienas po susipažinimo su Juna, Symantas niekaip negalėjo jos išmesti iš galvos. Jos tamsios akys užvaldė ne tik jo mintis dieną, bet ir sapnus naktį. Nors visai neprisiminė kur galėjo būti merginą matęs anksčiau, jos atvaizdas per tą trumpą pokalbį taip puikiai įsirašė jo sąmonėje, jog atrodė, kad būtų ją stebėjęs daugybę dienų. Dar niekada nebuvo taip jautęsis. Savo galvoje susitikimą miško tankmėje jis peržiūrinėjo vėl ir vėl, Junos veido išraiškoms, šypsenoms ir judesiams suteikdamas vis daugiau ir daugiau prasmių ir detalių, taip, kad galop jau nebeprisiminė, kas buvo iš tiesų, o kas – tiesiog jo paties sugalvota. Kuo daugiau kartų stebėjo išlikusį atvaizdą tuo gražesnė, tuo nuostabesnė ji atrodė.

Dienos iki merginos paskirto antro susitikimo buvo beprotiškai ilgos. Labai norėjo ją vėl pamatyti, tačiau tuo pat metu taip bijojo to, kad ji nebeateis arba, kad pats jos neberas, galų gale, kad apskritai niekada nebesutiks. Iš pradžių galvojo nuslėpti jų susipažinimą nuo kitų, tarsi papasakojus tai prarastų dalį savo žavesio, tačiau jau pirmos dienos vakare, viską išdavė Neriliui. Buvo smalsu kažką daugiau apie Juną sužinoti, tačiau draugas neprisiminė, kad mieste būtų matęs tokią merginą, ir netgi pasijuokė, kad Symantui ji pasivaideno. Ir jam pačiam galop šmėstelėjo ta pati mintis, kai ir Galmis, o vėliau ir sesuo, ir netgi tėtis neprisiminė kada pažinoję kokią nors Juną. Tačiau ši mintis buvo labai trumpalaikė – Symantas tiesiog nebūtų sugebėjęs jos išsigalvoti.

Po dviejų dienų laukimas galop baigėsi ir jis vėl išsiruošė į mišką. Išeidamas vis bandė nuteikti save blogiausiam: jos niekada nebepamatys. Tačiau, nors ir bandoma prigesinti, širdyje šilta ugnele vis dar degė viltis.

Daug kartų mąstė, kur jos reikėtų ieškoti – miške pirmiausia planavo nueiti iki tos vietos, kur ją sutiko, bet jei ten nerastų net neįsivaizdavo, kur reikėtų eiti toliau. Turbūt kur akys ves. Visgi, vėl įžengus į mišką planai pasikeitė: kai tarp medžių nebesimatė nei miesto, nei pilies, kažkur iš miško gilumos atsklido ta pati tyli, paslaptinga melodija. Šį kartą ji skambėjo iš dar toliau. Taip toli, kad išnykdavo garsuose, jei po jo kojomis lūždavo šaka, ar sučežėdavo sausa žolė. Tačiau to tylaus dainavimo užteko, kad Symanto nuotaika pasitaisytų – Juna jo neapgavo ir jis iš tiesų gali ją surasti.

Buvo ir džiugu, ir neramu tuo pačiu metu. Dabar jau buvo įsitikinęs, kad ją pamatys, tačiau nesinorėjo ir šį kartą pasirodyti toks stuobrys, koks jautėsi buvęs aną sykį. Iki šiol niekada nesureikšmindavo tokių dalykų, bet dabar...

Jau kurį laiką ėjo tiesiai link jos. Melodija toliau sklido miške kartu su žiogų čirpimu, bet vis tiek skambėjo taip pat toli kaip pradžioje. Jis dar pagreitino žingsnį. Laikas vis bėgo, o jis, rodės, nė kiek nepriartėjo. Pamažu dienos saulė tapo pavakario saule, o ir ši jau ėmė slėptis už medžių. Vis labiau temo. Symantui jau darėsi pikta. Kaip Juna tai daro? Ir kodėl? Kam taip jį erzina? Staiga kilo mintis tiesiog apsisukti ir grįžti namo. Jis nenorėjo leistis taip vedžiojamas už nosies. Tai pasityčiojimas, niekas daugiau: štai jis dvi dienas apie ją svajoja, o ji tarsi tiesiog laukia, kol galės iš jo pasišaipyti. Kaip pikta ir bjauru! Jis sustojo ir nusisuko. Žengė keletą žingsnių atgal.

Dabar aiškiai išgirdo, kad dainavimas ėmė slopti. Pyktis dingo. Krūtinę užliejo tokia stipri baimė, jos nebeišvysti, kad jis vėl apsisuko į balso pusę ir puolė bėgti į priekį. Jėgų atsirado daug. Bėgo nestabtelėdamas per kemsynus, tarp pelkių ir tankumos, nebegalvodamas, kad vis labiau temsta dangus ir vis toliau jis tolsta nuo namų, pats vienas į miško gūdumą.

Galop, viską jau užliejus sutemoms, melodija ėmė garsėti. Miškas praretėjo ir jis išbėgo į didelę pievą, pilną jau susiskleidusių laukinių žolių žiedų ir visą nutviekstą blyškios pilnaties. Sustojo. Išlindus iš tankumos, blanki mėnulio šviesa beveik vertė prisimerkti. Bandydamas kiek nusiraminti, pro šnerves giliai įtraukė saldų, medum kvepiantį orą. Širdis nerangiai vartėsi krūtinėje, bet Symantas stengėsi nekreipti į ją dėmesio ir įsiklausyti. Melodija nutrūko. Kūnas sudrebėjo.