Alsuojanti tamsa (✔)

24. Neišduoti baimės

Sniegės veidelis atrodė laimingas – bent jau šį kartą Iglė pataikė atnešti skanumyną. Lyg pamiršęs visą aplink, suėmęs rankutėmis duonos riekę, kaukas vartė ją priešais akis, taip lyg didžiausias ir svarbiausias klausimas dabar būtų „iš kurios pusės kąsti?".

Iglė prisėdo šalia.

– Sniege, – ištarė, vėl bandydama susigražinti jos dėmesį.

– A–am, – išleido garsą mažoji, atkąsdama pirmą gabalėlį ir pakeldama akis į Iglę.

– Sniege, ar matei tas juodas dvasias vakar?

Kauko žalsvose akutėse vis dar blizgėjo pasitenkinimas, o mažytė burna buvo tokia pilna duonos, kad negalėjo ištarti nė žodžio. Gal ir nenorėjo.

– Bent galvą palinguotum, – paprašė Iglė.

Galvelė palinksėjo.

– Ar žinai kas jos tokios?

Ji nusipurtė, be žodžių atsakydama „ne".

– Nežinai? Net tu? Aš galvojau...

Sniegė galop sukramtė duonos kąsnį ir nurijo:

– Nežinau. Nesu anksčiau mačius.

– Bet... Hm... Kaip tu gali būt nemačius? Maniau tu juos visus pažįsti?

Sesutės rankos, apkabinusios valgį, sustojo taip ir nepakėlusios jo iki snapo. Pasirodė, kad ji susierzino:

– Tu juk nepažįsti visų žmonių.

Vadinasi, ne. Iglė atsiduso. Taip, turbūt buvo naivu tikėtis, kad visus atsakymus pateiks trylikos metų kaukas.

Sniegė vėl atsižnybė kelis trupinėlius:

– Tai ką jie padarė?

– Nežinau. Nežinau ar jie, bet turbūt. Supranti, jie atėjo, o kai išėjo, dingo ir keletas mūsų žmonių.

– M–hm, – sumykė vėl kramtydama.

– Bent jau pasakyk, kaip tu manai, kur tie žmonės? Ar sugrįš?

Kaukas galop taip pat prisėdo žolėje priešais Iglę, tarytum visgi jau nusprendęs su ja pasikalbėti.

– Ir niekas daugiau nieko nematė?

– Lyg ir ne, – gūžtelėjo pečiais Iglė, – tik šešėliai ir... A, bet aš mačiau. Mačiau... – ji pasislinko artyn ir apsidairė, bijodama, kad dar kas galėtų išgirsti, – mačiau mirties pranašę. Tada, kai šešėliai atėjo. Ji stovėjo ant kalno, žiūrėjo į miestą ir laižėsi.

Sniegė susiraukė:

– Ką tokią?

– Na, mirties pranašę: tokią būtybę su pelėdos galva, gyvatės liežuviu, baltu apsiaustu.

– A, tai Giltinę.

– Giltinę?

– Taip. Keistai tu ją vadini, bet tegu. Tai kam dar klausi ar jie sugrįš?

Iglės širdį nusmelkė šaltis:

– Vadinasi tikrai...

– Taip. Iš to, ką sakei, panašu, kad tikrai: tie, kurie dingo, jau nebegyvi.

Iglė pajuto kaip akyse kaupiasi ašaros.

– Eik jau, neverk, mirtis nėra tokia baisi, kai su ja susipažįsti, – nusišypsojo Sniegė. Tas vaikiškas, paukštiškas kauko veidas dabar žvelgė taip meiliai ir draugiškai. Lyg guostų, lyg, kaip mažutį vaikutį, užjaustų dėl kvailos baimės. Ta Iglės bendraamžė, dvynė sesuo, jau seniai patyrusi tai, kas Iglės dar tik laukia.

Ne, mergaitė nenorėjo apie galvoti apie mirtį. Papurtė galvą. Ar dar daug liko dalykų, kurių ji nemato? Ar dar daug kas baisesnio nuo jos slepiasi?

Tuomet, kaip atsaką į klausimus, už nugaros išgirdo keistą ūžesį. Atsisuko. Nusmelkė baimė. Iš miško judviejų link, plisdamas po kaukų pievelę, pamažu tekėjo kažkoks tirštas skystis: tamsus ir mėlynai raudonas, lyg būtų dažytas mėlynių dažais. Tekėjo taip, lyg pats turėtų akis – aplenkdamas griovelius, perdžiūvusios žemės plotus ir sausus stiebus. Tuojau Iglė išvydo ir dar kai ką – keistą būtybę melsva oda ir gelsvomis akimis. Ji buvo pačiame šitos didžiulės tamsios balos centre, nuo jos pečių ir tekėjo tas mėlynas gyvas skystis. Dabar ji ėjo iš miško, artyn: lėtai ir savotiškai grakščiai, ramiai dairydamasi į medžių lapus ir žolę. Iglės ji arba nepastebėjo, arba tiesiog nekreipė į ją dėmesio. Mergaitė nežinojo kas tas padaras, bet suvokė, kad tikrai jos nematytų jei regėtų tik tiek, kiek regi paprastas žmogus. Tikėdamasi bent jau tylaus nuraminančio ženklo, vėl atsisuko ten, kur sėdėjo Sniegė, tačiau jos nebebuvo. Tik tarp žolės stiebelių dar ritinėjosi keli duonos trupinėliai. Iglė atsistojo. Vėl prisiminė Perkų: bandydama neišduoti savo baimės, bandydama neišsiduoti, kad ją mato, lėtai išėjo iš pievelės.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤

– Greičiau, vaikine, neturiu kada su tavim pliurpt, – suriko Ilmantas, tvirtindamas balną ant savo stambaus obuolmušio žirgo.

Nerilis susiraukė. Tikėjosi, kad su juo pavyks pasikalbėti kaip su normaliu žmogumi: rimtai, kartu susėdus.

– Nu?

Matyt, kitaip nebus.

– Ilmantai, aš dėl Skirioto.

– Dėl Skirioto, tai dėl Skirioto. Klok.

– Ar nemanai, kad jis galėjo turėti ką bendro su Vilkgailos mirtim?

Ilmantas staiga sustingo. Galų gale Nerilis atkreipė jo dėmesį, tik dabar nebebuvo tikras ar čia buvo geriausiai sudėliotas sakinys tai padaryti. Senis susiraukė ir savo dideliais pirštais šukuodamas barzdą, įdėmiai įsižiūrėjo į vaikiną.

– Iš kur šitą ištraukei?

– Vienas žmogus nuklausė jį sakant, kad kažkas, ir aš galvoju, kad Jarutis, jam žadėjęs, kad su Milotu viskas bus sutarta po Vilkgailos mirties.

– Ką? – užriko Ilmantas. Nerilis krūptelėjo:

– Šš, dar nereikia rėkauti. Gal tas žmogus kažką blogai suprato, aš nežinau, aš tiesiog noriu pasidomėti ar taip gali būti. Pats supranti, aš netikiu, kad kunigaikštis taip galėtų, bet kai kas pasako tau tokį dalyką, negali nekreipti dėmesio...

– Kas tau pasakė?

– Negaliu sakyti.

Ilmantas keletą kartų giliai įkvėpė, tada suraukęs antakius vėl pažvelgė į Nerilį.

– Aš tikrai patikėčiau. Kokiu daugiau būdu jam būtų pavykę pačiam tapt kunigaikščiu. Tik pamanyk, tai bent kunigaikštis... Jei tikrai... – sugriežė dantimis, ir jo grėsminga figūra ėmė artėti prie Nerilio. Vaikinas sutriko. Gal draugai ir buvo teisūs? Kas jam šovė į galvą kalbėtis apie tai su Ilmantu?

– Ne, Ilmantai, nereikia dar niekam ruoštis, – ramino jis lyg piktą šunį, – aš tik noriu pasidomėti, kas...

Ilmantas vėl žiojosi kažką sakyti, bet staiga užsikosėjo. Atsikrenkštė ir išspjovė kažką ant žemės. Nerilis pastebėjo kaip jis išbalo nukreipęs žvilgsnį ten kur spjovė. Ant žemės telkšojo mažytė šviežio kraujo balutė.

– Ot, šliužas, – sumurmėjo vyras, batu kasdamas smėlį ant kraujo ir vėl pažvelgė į Nerilį bandydamas apsimesti, kad nieko nenutiko.

– Nueik, vaiki, pas Rikantę, ji gal daugiau ką žinos, – jau daug tyliau ir ramiau ištarė, – bet jei tik sužinosi, kad tiesa, iš karto pasakyk man – aš jam odą nulupsiu, jei taip. O dabar dink ir palik mane ramybėj, – vėl suriko. Nerilis linktelėjo ir pasišalino.