Alsuojanti tamsa (✔)

6. Maudynės

Kai šventyklos prieblandoje išsisklaidė ir į septynias, žabais išpintas sienas susigėrė paskutiniai kanklių stygų garsai, Preigilas atsimerkė. Muzika buvo vienas iš maloniausių dalykų pasaulyje, kitas toks – atvėrus akis pamatyti savo šventyklą. Šventyklą pilną ramumos, ugnies ir medžio kvapo, užlietą virpančios gyvybės ir dievų kvėpavimo; šventyklą, kuri visa veikė pagal tikslius jo, tik jo vienintelio nurodymus. Palei šiaurinę sieną sušmėžavo šviesūs Jorelės plaukai – mergina jau pilstė pieną šventyklos sienose įsitaisiusiems žalčiams, kitos trys vaidilutės triūsė aplink šventąją ugnį. Kiek neįprasta buvo matyti visas kartu, jau senokai nebuvo jokios šventės, kad visoms būtų reikėję dalyvauti.

„Antroji šeima" – taip mintyse juos vadino. Antroji šeima buvo naujesnė, tačiau Preigilas jau buvo taip prie jos pripratęs, kad be jų neįsivaizdavo nė dienos. Iš tiesų, dienos be jų nė nebūdavo. Juk dievų niekada nevalia pamiršti, dievai labai pavydūs. Be to, kas gi be jo sugebės su jais pasikalbėti už miesto žmones?

Nors pagrindinis valdovas Preigilui buvo Perkūnas, antrasis turbūt – jo žmonės. Jis nebuvo pakeičiamas. Jis ir kunigaikštis – tie, kurie už juos visus atsakingi, tie, į kuriuos visi kreipiasi dėl svarbiausių dalykų. Bet ta atsakomybė jam nebuvo našta, ji greičiau buvo palaiminimas.

Priėjęs šalia atsisėdo jaunasis vaidila – Rūnas. Kaip visad rūstus ir tylus. Dabar jau visa antroji šeima kartu. Krivis pravėrė lūpas ir negarsiai ištarė kiekvienos vaidilutės vardą:

– Gaile, Jorele, Vaine, Lilūna.

Palikusios savo darbus jos priėjo ir suklaupė arčiau. Jis vėl užgavo kanklių stygas. Šventojo ąžuolo lapų šnarėjimas susimaišė su apeigų daina. Vėl užsimerkė. Gal šį kartą išgirs dievų atsakymą? Ar ir vėl, kaip visada, tai tik tuščios viltys? Per beveik penkiolika metų, kai jis buvo krivis, to dar niekada nepasitaikė. Nepasitaikys ir toliau, jis buvo beveik tuo tikras, bet vis tiek negalėdavo liautis tikėjęsis. Preigilas buvo puikus krivis – tai būtų paliudijęs bet kuris miesto gyventojas, o tos vienintelės jo ydos – jis – krivis, kuris nesugeba kalbėtis su dievais – niekam ir nebuvo būtina žinoti.

         ¤¤¤¤¤¤¤¤¤

Tamsios, bet jaukios sienos juosė galingą šimtametį ąžuolą. Tas medis čia stovėjo tvirtas ir audros nepalaužiamas nebe pirmą amžių kol kiti aplink dygo, augo, puvo, keitėsi naujais. Medžių karalius. Verčiausias būti Perkūno medžiu. Šventyklos stogu buvo tik jo lapija ir dangus.

Iglė tyliai žengė prie įėjimo ir sustojo ties ta menama šventyklos riba, šalia ąžuolo šakų metamo šešėlio. Matė raminančią prieblandą viduje, jaukiai traškančią amžinąją ugnį viduryje, ant didelio akmens plokščiu, kiek įdubusiu paviršiumi, melsvą svaiginantį jos dūmą kylantį šalia storo medžio kamieno ir besisklaidantį tarp jo šakų. Priešais, nugara į Iglę, sėdėjo tėtis, apsuptas savo baltai apsirengusių vaidilučių.

Mergaitė taip ir stovėjo už jų, tylėdama stebėjo jį grojantį, stengdamasi nesukelti garso ir neišsiduoti, nenutraukti tos stebuklingos ramumos ir švelnios melodijos. Tik nuskambėjus paskutiniam akordui, lyg pajutęs jos buvimą, tėtis atsisuko.

– O, turim svečių, – ištarė atsistodamas. Priėjęs prie dukters stabtelėjo. Ji jau buvo per didelė, kad galėtų sveikintis ją kilodamas, kaip anksčiau, bet nesusilaikė bent jau nepaerzinęs:

– Tai kaip vaiks mano gyvena? – paklausė iš po šviesių plaukų stebėdamas jos veidą. Lūpose ir akyse kaip visada švytėjo ta įprasta jo šypsena, tarsi tvirtinanti pasauliui, kad viskas yra puiku ir taip liks.