Alsuojanti tamsa (✔)

50. Paskutinė kova

Iglė pabudo dar neprašvitus. Kažkoks šaltas nerimas vėl pažadino iš saldaus besapnio miego. Jautė jį kutenantį pirštų galiukus ir pamažu slenkantį į viršų. Atsisėdo. Visi jutimai tamsoje, tarytum, sustiprėjo. Girdėjo kaip šalia miegodama kvėpavo Juna, užuodė ore tvyrantį tą patį seno namo kvapą, o per langelį šmėkščiojo išbalusi mėnulio šviesa. Buvo taip tylu, bet kažkoks neapibrėžiamas jausmas vertė odą šiurpti. Virš stogo suūkė pelėda. Nerimas staigiu šuoliu siūbtelėjo į krūtinę. Blankios, nakties apšviestos Junos akys atsimerkė:

– Igle? Ar kas atsitiko?

Mergaitė nieko neatsakė, tik tyliai pakilo iš patalo. Priėjusi prie įėjimo į Sinotės darbo kambarį, pravėrė duris ir pažvelgė vidun. Prie neuždengto langelio stovėjo ir pro jį žiūrėjo žmogus. Ne, šitas siluetas jos negąsdino, daug kartų buvo mačiusi jį, nemigos kamuojamą, besišlaistantį po namus. Atidarė duris plačiau. Brolis pažvelgė į ją.

– Ten kažkas vyksta, – sušnibždėjo.

Iglė lėtai ir tyliai priėjo arčiau ir pažvelgė į lauką. Nuo jūros miestelio link ėjo kažkokie žmonės, keli iš jų nešini deglais, bet iš taip toli negalėjai jų geriau įžiūrėti.

– Žvejai grįžo? – paklausė.

– Nemanau, nepanašu.

Iglė nežinojo ar dėl tų žmonių jos nerimas taip augo. Atsitraukusi nuo lango atsargiai apžvelgė tamsų kambarį. Kampe sau guolį buvo pasiklojusi Sinotė, tačiau dabar jos nebebuvo. Tai dar labiau išsigąsdino ir mergaitė jau kiek garsiau pasakė:

– Jos nėra. Aš tikrai žinau, kad bus kažkas blogo. Mes turim greitai ją surasti.

Oda pašiurpo. Dabar taip aiškiai pajuto, kad čia buvo dar kažkas svetimas. Mėnulio šviesa, išsprūdusi iš po debesies krašto, nušvietė kambarį savo kraupia liūdna šviesa. Jausmas neapgavo. Pamatė ją. Jos baltą, plunksnomis nusagstytą apsiaustą, didelę pelėdos galvą ir besilaižantį gyvatišką liežuvį. Mergaitė nespėjo nusisukti ir jų žvilgsniai susitiko.

Kaip tik šią akimirką nakties tylą pertraukė žmogaus klyksmas atskridęs nuo jūros. Iglė rankomis užsidengė burną. Išbėgusi iš kambario, prie lango puolė Juna. Deglų nebesimatė, bet dar kažkas sušuko ir kartu su jūros ošimu nuo kranto atsklido metalo žvangėjimas.

Symantas iš karto pažino tuos garsus. Apsisukęs greitai nuėjo į kitą kambarį ir grįžo su kardu. Iš paskos atėjo Preigilas.

– Kas vyksta?

– Nežinau, bet gal plėšikai, nuo jūros, – atsakė sūnus, įsitempęs vėl žvelgdamas pro langą. Į kalbą įsiterpė dar vienas klyksmas iš kaimelio.

– Šiauriečiai, – ištarė Juna, įsmeigusi akis į vėl įsižiebusią liepsną.

– Kas? – susiraukęs paklausė krivis.

Symantas nerimdamas gniaužė kardo rankeną. Nors ir norėjo nusipurtyti nuo savęs tuos vaizdinius, dabar aiškiai įsivaizdavo save kaip vieną iš tų kaimelio žmonių, kuriuos, be jų kaltės, žudyti ateina žygeiviai. Baimė maišėsi su pykčiu ant jų ir ant savęs.

– Kas bebūtų, čia nelauksiu, – ištarė jis ir žengė prie durų.

Junos ranka išsitiesė jo link. Sustabdyti nespėjo, tačiau Symantas pro duris taip ir neišėjo. Jos atsidarė pačios ir ant slenksčio pasirodė Sinotė. Ir taip balta senutė, toje klaikioje tamsoje pasirodė baltesnė už sniegą. Susijaudinusiu veidu apžvelgė tuos keturis žmonės taip atidžiai stebinčius ją. Pravėrė virpančias lūpas, tačiau žodžiai taip ir liko krūtinėje. Iš už jos, iš tamsos pasirodė didelė ranka ir mėnulio šviesoje suspindo durklas. Ašmenys staiga prisilietė prie Sinotės kaklo. Juna suriko, šaltas metalas blykstelėjo ir akimirksniu perrėžė šiltą odą, palikdamas paskui save upelį juodo kraujo.