Alsuojanti tamsa (✔)

26. Kvietimas

Jorelė stovėjo prie įėjimo į šventyklą su jau tuščiu pieno ąsočiu ir iš toliau stebėjo kaip aštuoni šventyklos žalčiai godžiai geria dar šiltą pieną. Viskas atrodė beveik taip pat kaip anksčiau: taip pat maloniai traškėjo rūpestingai saugoma ugnis, taip pat judėjo ąžuolo lapai virš galvos, tame pačiame kampe sėdėjo Vainė, krivis grojo kanklėmis įprastas melodijas ir tolėliau brolis kapojo šakas. Tik nebebuvo Gailės, nebebuvo ir jų dievo medyje. Jos visos tai pajautė, kai sugrįžus į šventyklą po jos susideginimo tai ištarė Preigilas. Ąžuolas, rodos, ošė nebe tuo balsu ir iš karto įžengus į jo šešėlį nebeužplūsdavo tas šventas, su niekuo nesumaišomas, buvimo jausmas.

Jorelė dabar buvo vyriausioji vaidilutė. Ir pagal amžių ir pagal pareigas. Nors darbo buvo daugiau, mergina buvo patenkinta. Toks buvo jos tikslas – anksčiau ar vėliau, ji turėjo tai pasiekti, kiek gaila, kad Gailei taip atsitiko, bet ką dabar padarysi. Jorelė buvo tikra, kad Gailės vietoje taip pat būtų nedrebėdama atidavusi savo gyvybę.

Ne, Jorelė būtų sugebėjusi išsaugoti ugnį.

Preigilas padėjo ant žemės kankles ir susvyravęs atsistojo. Pro jo lūpas visai nenoromis išsprūdo tyli dejonė. Krivis tikrai atrodė nekaip. Jau tris dienas jis nieko nevalgė, beveik nemiegojo, nesilankė savo namuose. Jis nuolat buvo čia ir visomis išgalėmis kvietė sugrįžti dievą. Tačiau Perkūnas buvo nepermaldaujamas, o šešėliai kas vakarą pasirodydavo mieste, pilyje ir net šventykloje. Kas vakarą žmonių likdavo vis mažiau. Jie nepasiimdavo su savim daug iš karto, daugiausia dingo pirmą vakarą, užslinkus tam debesiui, o paskui po vieną, po du. Užtat visi žinojo dingusiųjų vardus. Jorelė taip pat: Vintartas, Medilė, Raivedys, Nauris, Galmis, Barintas, Irtas, Eidotė, Morta, Žostautas, Bilminas, Arbutas, Gedartas ir Mėta. Pastaroji dingo vakar. Jos tėvai, keturi tvirti karžygiai broliai ir ji, pabūgę kas vakarą atslenkančio siaubo, susikrovė daiktus ir iškeliavo iš šito prakeikto miesto, tačiau jau kitą rytą, visi, išskyrus Mėtą, sugrįžo atgal. Suprato, kad niekur pabėgti negali. Šešėliai juos be vargo atsekė ir toli miškuose. Todėl dabar niekas nebesiruošė bėgti, bet vis ateidavo įvertinti ar šventykloje kas nors daroma jų labui. Kadangi beveik visi kaltininkai buvo nubausti: Gailė susidegino, vienuoliai buvo nužudyti, o paskutiniojo ir kai kurių manymu pačio kalčiausiojo – kunigaikščio Skirioto, niekas nesiryžo liesti, visų mintys ir akys nukrypo į šventyklos žmones. Visiems atrodė, kad jie stengiasi nepakankamai, kad kažką daro ne taip. Jie nedrįso dievų tarnams to sakyti į akis, bet Jorelė žinojo, kad apie tai šnabždasi.

Preigilas priėjęs prie ąžuolo atsirėmė į jį rankomis ir nuleidęs galvą atsiduso. Jorelė matė kaip pro jo baltą drabužį vėl sunkiasi kraujas. Susiraukė, lyg pati pajutusi jo skausmą. Vakar, pagal ritualą, jis iki kraujo sudraskė savo krūtinę ir kai kurios žaizdos dar iki šiol imdavo kraujuoti jam vos pajudėjus. Jorelė siūlėsi sutvarstyti, bet jis atsisakė – nenorėjo iššvaistyti bent kiek skausmo, kurio galbūt reikia dievams numaldyti. Vaidilutė žavėjosi tuo žmogum. Tik jo dėka ji ir stengėsi pamatyti kažką gero kituose. Juk jis tai sugebėdavo pamatyti. Kartais ji netgi jau jausdavo kažkokią beveik meilę visiems žmonėms iš tolo: kaip giminei apgyvendinusiai aplinkinius miškus, kaip miniai kartu dainuojančią dainas Perkūnui ir pasiryžusiai ginti visa, kas šventa, pripildančiai slėnį džiaugsmo per šventes. Tačiau tik ėmusi atidžiau stebėti juos atskirai, po vieną, pasibaisėdavo. Beveik visais. Išskyrus brolį ir, žinoma, Preigilą. Krivis buvo gražus žmogus ir vidumi, ir išore. Jam buvo jau beveik keturiasdešimt, tačiau iš tiesų kartais atrodė netgi gerokai jaunesnis. Ypač kai šypsodavosi, tom savo ryto dangaus melsvumo akimis, spindėdamas per beveik berniukiškai išsidraikiusius plaukus. Tik gerai įsižiūrėjus buvo galima pastebėti, kad raukšlelės apie akis jam surimtėjus nebeišnyksta.