Alsuojanti tamsa (✔)

7. Medžio dvasia

Pirmasis grieždamas dantimis išėjo Ilmantas, tada bambėdamas po nosimi duris užtrenkė Jarutis. Dideliame, prieblanda apgaubtame kambaryje jie liko trise: kunigaikštis, jo brolis ir krivis.

– Taip ir maniau, kad dar per anksti apie tai kalbėti. Dar per daug asmeniškumų, – atsiduso Vilkgaila ir vėl atsisėdo į savo kėdę.

– Negali pykti ant Ilmanto – keturis sūnus prarado. Žinoma, kad nori keršto, – ištarė Skiriotas, vis dar mindžiukuodamas vietoje, lyg nenuspręsdamas ar ir jam nereikėtų išeiti. Preigilas perbraukė pirštais per savo plaukus nutraukdamas nepaklusnias sruogas nuo akių. Lūpų kampučiai kilstelėjo kiek pašaipiai šypsenėlei:

– Tai sakai, asmeniškumai?

Visi žinojo tą istoriją – būdamas šešiolikos Vilkgaila karo žygyje į Polocko kunigaikštystę buvo sugautas ir paimtas nelaisvėn. Šeima jau buvo beveik susitaikiusi su jo praradimu, kai po metų iš nelaisvės jis pats savo jėgomis pabėgo. Grįžo su giliu randu ant dešiniojo skruosto, mokėdamas svetimą kalbą ir jausdamas neapykantą toms žemėms. Dabar negalėjai bent kiek įtariai nepažiūrėti į jo griežtą atsisakymą dėl karinės pagalbos derėtis su kunigaikščiu, kurį visi įtarė per daug gerais santykiais su Polocku.

Vilkgaila akimirką šyptelėjo Preigilui atgal, tačiau tuojau pat vėl surimtėjo:– Ne, kai sprendžiamas visų mūsų žmonių klausimas nebegali būti jokių mano vieno norų ir pomėgių. Bet vis tiek nesutinku su Jaručio siūlymu derėtis su Milotu. Jis niekada nebuvo patikimas žmogus ir jau dabar žinau, kad nieko gero iš to neišeis.

Preigilas lėtai perėjo kambarį ir, nugara atsirėmęs į sieną, sustojo prie pat Skirioto. Jiedu vieninteliai iš šį vakarą čia susirinkusių nebuvo išjoję į žygį. Skiriotą Vilkgaila visuomet palikdavo vietoj savęs tvarkytis su miesto reikalais. Nors jaunesnysis kunigaikščio brolis pasilikdavo ir ne savo noru, atrodė, kad vis jaučiasi kaltas, kad nerizikavo savo gyvybe su kitais.

– Taigi? Mes ir vėl liekam aklavietėje, – padarė išvadą krivis.

– Ne, aš manau, kad ir Jarutis su Ilmantu su laiku supras, kad kol kas nereikia bandyti savo laimės nei su Polocku, nei su tais svetimšaliais, kurie, panašu, jau įsitvirtino šiaurėje, – ištarė Vilgaila, stebėdamas kažkokį vieną tašką sienoje. – Būtų kvaila juos erzinti tol, kol jie patys mumis nesidomi. Geriau ruoštis ateičiai.

– Vadinasi, kiti žygiai – vienintele likusia kryptimi? – pasitikslino Skiriotas.

– Taip. Kaip ir pats sakai – „vienintelė likusi kryptis". O per tą laiką Preigilas gal išprašys dievų, kad mums padėtų. – Vilkgaila pasuko galvą krivio pusėn. 

– Juk jie puikiai mato kaip mums to reikia. Ar ne?

– Visuomet tau pritariu, kunigaikšti.

– Na ir puiku. O tu, brolau?

– Aš? – Skiriotas truktelėjo pečiais į viršų. – Ką aš? Man belieka patikėti kaip tu sakai.

– Vadinasi tik tų dviejų pritarimo reikėtų luktelėti.

– O jeigu ir ne, juk tu – kunigaikštis, tavo žodis paskutinis, – skėstelėjo rankomis krivis.

– Taip, tikrai paskutinis. Tik aš visgi viliuosi sulaukti visapusio palaikymo. Užtenka priešų ir taip, naujų, šalia savęs, visai nenoriu.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤

Senolė ir dvi mergaitės iš miško paunksmės įžengė į medžių apsuptą pievelę. Oras čia buvo sausesnis, miško kvapas sumišęs su žolės ir laukinių gėlių kvapu. Jau kelios dienos niekur negalėjai pasislėpti nuo karščio. Atrodė, kad trūksta kuo kvėpuoti, todėl Auktarė nutraukė nuo galvos, ją dengiantį nuometą. Užkabintas, tykiai sužvangėjo žalvarinis vėrinys. Atidengus jau beveik visai žilus plaukus atsargiam dienos vėjeliui, iš karto pasidarė vėsiau – vis tiek nieko čia daugiau nėra, tik anūkės, o joms jos neuždengti plaukai netrukdo. Moteris pasilenkė ir nuskynė melsvą žiedelį. Pakvietė mergaites arčiau.