Alsuojanti tamsa (✔)

62. Vilkė

Kai Preigilas jas išvydo, abi sustingusios stovėjo viena priešais kitą. Vilkės sprandas pašiauštas, nasrai iššiepti, o Juna – tiesi ir rami, veide daugiau nuostabos negu baimės. Neatitraukdamas akių, jis lėtai išsitraukė peilį iš už diržo. Jos buvo per toli, kad spėtų pribėgti.

Merginos lūpos kažką sušnabždėjo. Žvėris pasiruošė šuoliui. Preigilas užsimojo.

Akimirksnį per lėtai.

Pamatė kaip su savo laukine našta Juna pargriuvo ant žemės ir pribėgo artyn.

Visi merginos drabužiai buvo nulaistyti krauju – jos ir žvėries. Vilkė spėjo dantimis įsikabinti į ranką, bet dabar jau buvo nebegyva. Krivis ištraukė peilį iš gyvūno kaklo ir nustūmė jį šalin. Juna atsirėmė alkūnėmis ir atsisėdo. Per sudraskytą rankovę sunkėsi kraujas.

– Atleisk, kad pavėlavau, – ištarė Preigilas. Ji nusišypsojo iš pradžių pažvelgusi į jo veidą, paskui į kapsintį nuo rankos kraują.

– Ne, pataikei kaip tik laiku.

– Galėjau paleisti peilį anksčiau, juk buvo aišku kaip baigsis.

– Niekada nebūna aišku kaip baigsis, kol nesibaigia.

Juodos akys mirktelėjo, šypsena nedingo. Negi jai neskauda?

– Leisk, padėsiu. Reikia sutvarkyti tavo ranką.

Ji apžvelgė savo drabužius.

– Vaje, jau įsivaizduoju ką pasakys Symantas, – nusijuokė.

– Tuo labiau, turim pasistengti, – šyptelėjo Preigilas jai atgal, akimis ieškodamas kuo būtų galima sutvarstyti žaizdą.

– Va, neieškok, – ištarė ji, ištiesdama ranką su perplėšta rankove, – galėtum nupjauti medžiagą aukščiau ir tuomet bus galima aprišti.

Preigilas pakraipė galvą – ką gi. Suėmęs drabužį ties jos petimi perbraukė peiliu.

– Na, galėjai pjauti ir žemiau, – dabar jau kiek nepatenkinta pasakė Juna. Jis atsargiai nutraukė rankovę nuo jos rankos. Nebuvo jau taip blogai – matėsi tik keleto dantų prakąstos skylutės iš kurių nebeskubiai varvėjo kraujas. Krivis apvyniojo pilkšvą audeklą ant žaizdos ir stipriai suveržė.

– Štai.

– Ačiū.

Jis pakėlė akis. Ji patraukė plaukus nuo akių ir vėl meiliai šyptelėjo. Juna tikrai buvo labai graži. Lyg būtų nupiešta grakščiomis, niekur nekliūnančiomis, nesudrebėjusiomis linijomis, nugludinta per daugybę šimtmečių, kaip jūros akmenėlis. Joje nerastų nieko, ką galima būtų pakeisti ar patobulinti. Nebent tas akis, kurios žvelgė per rimtai, per giliai. Preigilas įkvėpė. Jei tik būtų jaunesnis... Nusipurtė. Ne, net negalima pradėti taip galvoti. Jei būtų jaunesnis, jaunesnė būtų ir Leitė, Leitė būtų gyva. Pasistengė išvyti iš galvos tas mintis. Žvilgsnis sukdamasis nuo Junos, visgi nuslydo jos apnuoginta ranka. Sustojo ties petimi, kur dabar aiškiai matėsi nudegimo randas. Priminė tarsi žvaigždę, tarsi...

– Kada užsidirbai tokį įdomų randą? – paklausė. – Primena, sakyčiau, laumių kryžių. Tokius mano senolė kabindavo kieme, kad nuo jų saugotųsi.

Šypsena jos veide išnyko, ir ji pamažu atsistojo:

– Ilga istorija. Papasakosiu kada vėliau. Gal jau geriau eikim.

Pakilusi, apsidairė. Praskleidė šalia augusio krūmo šakas. Ten žiojėjo ola.

– Taip ir galvojau. Štai ką ji taip saugojo.

– Vilkė?

Mergina linktelėjo ir pritūpusi pažvelgė gilyn į tamsą. Primerkė akis.

– Taip. Matau, kad kažkas juda gilumoje.

Preigilas tylėjo.

– Vargšai mažyliai, – liūdnai ištarė Juna, – jie pasmerkti. Ir tik dėl bereikalingo pykčio. Visai kaip mes, ar ne?

Krivio veidas apniuko.

– Dar ką tik sakei, kad neaišku kaip baigsis, kol nesibaigia, o dabar jau, kad pasmerkti?

– Norėjau pasakyti apie bereikalingą pyktį, ne pasmerkimą. Be to, – ji pakilo paleisdama šakas, kurios vėl tamsoje paskandino našlaičius vilkiukus, – maniau, kad tu tiesiog sutiksi. Dar vis nustebini tuo išoriniu ramumu, nors jau seniai nebetiki savo kelionės prasme.

Preigilas susiraukė ir pažvelgė į tas juodas akis. Jos iš tiesų matė daugiau negu reikėjo.

– Nesakyk taip. Bent jau prie jų. Negalim visi prarasti vilties.

Ji linktelėjo.

– Ir tu save kaltini, ar ne?

– Ir aš?

– Taip. Kaip Iglė, kaip Symantas.

– Iglė tai jau tikrai neturi dėl ko savęs kaltinti.

– Tikrai? Dėl bitės? Dėl regėjimų, kuriuos nuo tavęs nuslėpė? Dėl regėjimų, kurių prasmę turėjo suprasti, bet nesuprato? Dėl mamos?

Paskutiniai žodžiai, kaip šukės susmigo į jo krūtinę.

– Dėl Leitės kaltas tik aš.

Juna stovėjo priešais tylėdama ir, atidžiai žiūrėdama į jo veidą, klausėsi.

– Leitę turėjau apsaugoti aš. Jos saugojimas buvo pavestas man. Tik nuo kunigaikščio pykčio būtų buvę lengviau ją apginti, negu nuo jos pačios. Tu juk nepažinojai Leitės? – paklausė. Mergina nieko neatsakė. – Ji galėjo būti nuostabiausias, šilčiausias, meiliausias žmogus, su kuriuo buvo galima kalbėtis per naktis, kuris viską galėdavo suprasti, o kitą kartą, nei iš šio, nei iš to, užsidaryti nuo viso pasaulio liūdesio ir pykčio siena. Jei bent būtų išdavusi kas dėl to kaltas. Kaip sunku matyti kaip mylimas žmogus kankinasi, o tu nežinai nei dėl ko, nei kaip padėti. Symantas kartais man dėl to atrodo panašus į ją.

Skruostas timptelėjo jos lūpų kamputį į viršų nedrąsiai slaptai šypsenai. Toliau klausė. Preigilas įkvėpė. Turbūt reikėjo nutilti, bet taip norėjosi kažkam visa prisipažinti, nusimesti nuo krūtinės tuos slegiančius geležinius šarvus ir apnuoginti ją strėlių lietui, vien tam, kad galėtų dar keletą kartų giliai ir lengvai įkvėpti.

– Aš tikrai galėjau ją išvaduoti iš to bokšto. Žinau, kad galėjau. Jei tik būčiau paprašęs Vilkgailos ir pažadėjęs ją saugoti, ją nuraminti, jai padėti. Bet jos liūdesys taip beprotiškai vargino. Net neįsivaizduoji kaip. Aš tikrai būčiau tai padaręs, bet maniau, kad jai pačiai... Ne, turbūt apie ją tada mažiau galvojau nei apie save. Maniau, kad ji gali pabūti viena ir nusiraminti. Kol nusiraminsiu aš. Kol galėsiu prisiversti jai padėti. Nesupratau, kad neturėjau laiko laukti. Nenorėjau suprasti. – Jis trumpam nutilo. – Jei Leitė visgi prie viso to prisidėjo – tik aš vienas kaltas.

Preigilas giliai įkvėpė pro suglaustus priešais lūpas delnus ir perbraukė pirštais per savo plaukus. Pajuto, kaip Juna įsikimba į jo ranką:

– Iglė teisi. Leitė nebūtų galėjusi. Nebūtų norėjusi tau keršyti. Greičiau bet kam kitam tik ne tau.

Tylėdami abu lėtai grįžo į kelią pas Symantą ir Iglę. Vakaro saulė jų šešėliais pridengė temstančią žemę.