Alsuojanti tamsa (✔)

47. Senasis krivis

Pamažu pasikeitė miškas. Pasikeitė net jo kvapas. Tankių lapuočių gūduma po truputį retėjo ir vietoj šlamančių lapų, juos apsupo sakais kvepiančios pušų šakos. Pelkės išdžiūvo ir dar neseniai tik vos matomas miško kelias išryškėjo smėlėtoje žemėje. Kelionės tikslas jau arti. Dar, rodos, neseniai toks tolimas, prūsų kraštas buvo čia pat.

Tą dieną galop prasisklaidė lietaus debesys ir galvas ėmė kepinti vis dar atkakli, besibaigiančios vasaros saulė. Visos praėjusios šaltos, baugios naktys, šiurpios šešėlių akys, vis gąsdinančios, kad gyventi liko nebe daug – visa tai, kad jie galop patektų čia. Dabar turėjo būti gera, kad visi keturi dar gyvi, kad jų viltys tuoj tuoj gali išsipildyti, bet iki Preigilo širdies saulės šviesa neprasiskverbė. Dabar kaip niekad buvo baisu, kad šita turbūt paskutinė viltis sutrupės į šipulius, į aštrias šukes, kurios pažirs visur aplink, kurios skaudžiai sužeis jo vaikus. Jeigu jis klysta? Kas tada?

Symantas pažvelgė į jį. Šyptelėjo. Saulė, matyt, pasiekė sūnaus krūtinę. Taip, jo širdis dabar buvo atlapa viskam kas gera, Preigilui net atrodydavo, kad kartais, bežiūrėdamas į Juną, jis apskritai pamiršta apie šešėlius. Krivis taip pat pabandė jam nusišypsoti. Šiluma teliko ant lūpų, bet Symantui turbūt to užteko. Net ir Iglės veide lėtai dygo šypsena. Skausmingai tvinktelėjo širdis. Nė už ką nenorėjo jos nuvilti. Per daug jos metams liūdesio, per daug baimės ir praradimų. Ant kelių klupėdamas surinktų visas savo sudaužytos vilties šukes tik tam, kad jos nebeskaudintų.

Kaip dabar buvo visko gaila: kibirkštėlės šypsenos, taip retai beaplankančios tą išsigandusį, tarytum per greitai suaugusį žmogų; kad teko palikti namus; kad nebežino kaip dabar ten jo žmonės – ar jie dar gyvi, ar jų nenusinešė šešėliai, ar nenušlavė Miloto armijos; gaila, kad apleista, pusbadžiu laikoma Perkūno ugnis turbūt niekam nebesuteikia vilties; kad kiekvieną kartą, prie vaikų prislinkus juodiems šešėliams, jis pats nieko negali padaryti, niekaip negali sutrukdyti, jei jie nuspręstų juos pasiimti; gaila, kad vis prasčiau ir prasčiau sekėsi meluoti, jog viskas baigsis gerai. Buvo ilgu ateities, kurios nebebus. Dar taip norėjosi gyventi, bet nebeatrodė, kad tam dar liko laiko.

Krivis nukreipė akis į smėlyje išmintą pilką kelią ir giliai į save įtraukė džiūstančių saulės atokaitoje spyglių kvapą. Bandė sau pasakyti, kad dar ne laikas pasiduoti. Prieš akis jau buvo tikslas – kviečiantis, viliojantis, kad jau tuoj jie ras atsakymą. Galbūt.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤

Iglė įsiklausė: taip, čia jau tikrai girdėjo jūros ošimą. Miškas liko už nugaros ir viską aplink užliejo maloni, šviesi šiluma. Šiluma, ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus, tirpdė tamsiose širdies kertelėse užsilikusias baimes ir ašaras. Mergaitė apsidairė – tą pačią, skaisčiai suliepsnojusią viltį tarėsi matanti ir tėčio, ir brolio, ir net Junos akyse.

Dabar jie pagaliau pateko į tą prūsų pajūrio miestą, į kurį keliavo. Čia viskas buvo kitaip nei namie: miestas – gerokai didesnis, judresnis; skyrėsi ir namai, net miškas aplink, kiemai ir žmonės – jie kalbėjo kitaip, apsirengę buvo kitaip, net ir žiūrėjo, rodės, kitaip. Atrodė ramesni, turtingesni, laimingesni. Kuo toliau į miesto gilumą jie jojo, tuo labiau Iglę viskas čia stebino: ir tamsūs gyventojų drabužių audiniai, įmantrūs papuošalai ant rankų ir kaklų, ir judrūs keliukai bei virš stogų skraidančios žuvėdros, ir ištempti džiūstantys tinklai, kiemuose taisomos valtys, ir tas atokus, vos girdimas, bet tikras bangų ošimas. Šypsena nuo mergaitės veido nesitraukė. Saulė, spyglių ir jūros kvapas, giedras dangus ir šie žmonės, kurie visai maloniai juos sutiko – visa tai buvo tarsi įžanga gražiai istorijai su laiminga pabaiga, kai keturi keliauninkai išsiaiškina paslaptį ir parneša savo žmonėms išsigelbėjimą. Ji papurtė galvą, dabar tebandydama pamiršti visa bloga, kas galėjo nutikti ir kas jau nutiko. Juk visuomet galvojo, niekada nebūsianti ta viskuo nepatenkinta, tik blogais atsiminimais gyvenanti žmogysta. Dabar jau viskas bus gerai. Turi būti. Dabar nebėra dėl ko graužtis.