Alsuojanti tamsa (✔)

3. Svetimas miškas

Apgobti miško, uždengti nuo dangaus jie traukė vis tolyn į šiaurę. Symanto kūnu nuslinko slogus drebulys. Gal tik dėl tos šaltos drėgmės, kuri skverbėsi kiaurai marškinių drobę, batų siūles, net kiaurai odą? Atrodė, kad iš nykios tylios tankmės jį kažkas stebi. Būtent jį. Lyg svetimos dvasios storuose kamienuose, lyg dar kažkas nepažįstamo. Jo akys ir vėl tyrinėjo mišką: medžiai – lyg ir tokie pat, kokie auga ir namie, tankmė tokia pat, samanos tokios pat... Tačiau vis tiek viskas čia buvo kitaip – čia nebebuvo to jaukaus savosios žemės alsavimo. Tai turbūt jautė ne tik jis: draugų veiduose taip pat jau seniai nebesimatė šypsenų. Rodės, ir jie jau baigia pamiršti kaip atrodo dangus, neužgrobtas juodų šakų; namų pievos, sklidinos saulės, laukinių gėlių ir bičių; ramūs žalsvi gimtinės ežerai ir mielos artimųjų akys. Per kelias paskutines žygio dienas šiuose miškuose jie nesutiko nė vieno svetimšalio, dabar gąsdinti galėjo nebent ta nuolatinė tamsuma. Ji turbūt ir atėmė norą kalbėti. Tyla, rodės, išplito kaip liga ir dabar jau visi ja buvo užsikrėtę.

Ant sunkių nuo savo naštos lapų dar suposi ką tik praėjusio lietaus lašai, ir vos juos prilietus, šaltas vanduo pabirdavo ant storos odos ar milo liemenių ir lininių marškinių rankovių. Vienas nukrito ir ant kraujo lašo paliktos dėmės ant Symanto kelnių ir ši, kiek pašviesėjusi, dar labiau išsiplėtė. Prisiminė, kad tai – dar iš dienos prieš žygį. Vakarą prieš jiems išvykstant jo tėvas Preigilas – Perkūno šventyklos krivis, susikvietė visus vyrus į šventyklą ir paaukojo dievaičiui jautį už būsimo žygio sėkmę. Tėvas pats vienas, be niekieno pagalbos, taip mikliai perrėžė gyvulio kaklą, kad neišvengiamos mirties baimė didelėse juodose jaučio akyse žybtelėjo tik trumpai akimirkai prieš pat užgęstant gyvybei. Gyvulio krauju buvo apšlakstyti beveik visi kariai ir lietus iki šiol jo neišskalbė. Symantas vis dar puikiai atsiminė kaip atrodė jo didelės akys tą suvoktos mirties akimirką. Tuomet ir pagalvojo ar žmogaus mirties baimė atrodo taip pat. O dabar niekaip nebegalėjo atsiminti kaip atrodė senuko akys prieš jam nukrentant.

Papurtė galvą stengdamas apie tai nebegalvoti. Symantas iš tiesų niekada netroško nuotykių, mūšio jaudulio ar garbės, tačiau jau prieš kelis mėnesius ėmėsi sudėtingo darbo įtikinti tėvus, kad privalo joti su visais į žygį. Nė vienas netroško jo ten išleisti, kai visai lengvai galėjo susitarti su kunigaikščiu ir jį pasilikti namuose, tačiau vaikinas net nenorėjo apie tai girdėti. Ir taip jautėsi mažai ko vertas. Jo šeima buvo visų mieste žinoma ir vertinama: tėvas – krivis, mama – moteris, reginti dvasias, senelė – žolininkė, net sesė, trylikametė mergaitė, nieko tokio dar nuveikusi, buvo visiems svarbi ir įdomi. Tik jis pats – niekuo neypatingas, nors saugojamas ir nuvertinamas tarsi šeimos pagrandukas. Na taip, jis visai nebuvo panašus į galingą karį, tačiau jis daug treniravosi ir jau pakankamai gerai mokėjo valdyti kardą ir, nors dar ir neišmoko taip puikiai naudotis lanku ar svaidyti peilių kaip tėvas, tačiau manė, kad jo įgūdžiai neleis būti lengvu grobiu mūšio lauke. Nebenorėjo sėdėti namie ir laukti, kad jo gerovė, laisvė, maistas būtų parūpintas draugų, kurie dėl jo turės pralieti kraują svetimose žemėse. Ne, Symantas to negalėjo leisti.

Staiga prieš akis tarsi blykstelėjo melsvas spindulys. Vėl suspaudė krūtinę ir pajuto kaip stabteli širdis. Susiraukė, tačiau pabandė susitvardyti ir neišsiduoti. Pastaruoju metu skausmas vis dažniau kartodavosi, tačiau jis niekam niekada nesiskundė. Mažiau už viską norėjo, kad būtų dar viena priežastis jį saugoti.

Akies krašteliu pasirodė, kad Galmis taip pat susvyravo ant savo žirgo. Atsisuko ir atidžiai jį nužvelgė. Atrodė, kad draugas kovoja su šalia vis tykančiu snauduliu – miego šiame žygyje vis pritrūkdavo. Symantas nuramino save, kad turbūt bus tik tiek, tačiau vis tiek šūktelėjo:

– Ei!

Mieguistas Galmio veidas atsisuko. Pilkos akys atsimerkė ir pažvelgė į draugą:

– Kas?