Alsuojanti tamsa (✔)

18. Tamsa ir kraujas

Tamsa buvo aitri kaip dūmai ir trukdė įkvėpti. Ji bandė eiti, tačiau pėdos klimpo į kažkokią tirštą vėsią masę. Vien kraupi tyla ir jokio kelrodžio šitoje grėsmingoje erdvėje.

Tada ant kairio skruosto pajuto šviesą. Šviesa nešildė, su savim nešėsi tik šaltį. Tvindė tamsą iš už netoliese prasivėrusių durų. Ant liežuvio Iglė pajuto kraujo skonį. Kad ir kokia baisi buvo tamsa, šviesa gąsdino labiau: tiršta juoduma visur aplink ir tik šaltas balkšvas ruožas stačiakampiu sklindantis joje. Iglė neturėjo pasirinkimo. Šviesa ne tiek kvietė, kiek įsakė prieiti. Iglė privalėjo sužinoti, iš kur ji sklinda. Žengė jos link. Pro tą atskiestą tamsą eiti tapo lengviau. Nors širdis vis garsiau kalė perspėjimus, po dar kelių skubių žingsnių ji pasiekė duris. Ištiesusi pirštus palietė šaltą rankeną ir dar plačiau jas pravėrė.

Išvydo šviesos šaltinį – jis, mažas degantis apskritimas, pleveno lyg už grotų.

Iš tamsos įžengus čia, akys dar turėjo priprasti. Iglė prisimerkė ir įsižiūrėjo. Grotos pamažu tapo panašios į baltus šonkaulius. Širdis dar greičiau ėmė daužytis ir pripildė erdvę garso. Pirštai ėmė drebėti, bet, sukaupusi likusią drąsą, ji pakėlė galvą. Šviesos šaltinis sujudėjo, griaučiai atsisuko ir padaras tuščiomis akiduobėmis pažvelgė žemyn. It radęs tai ko seniai ieškojo, nusišypsojo.

Iglė prabudo rėkdama. Net ir suvokusi, kad visa tebuvo sapnas negalėjo suvaldyti savo riksmo. Beveik kūniški baimės gniaužtai vis dar spaudė krūtinę – atrodė, kad padaras pabudo kartu ir tebėra šalia.

Kambaryje, kuriame ji atsibudo, taip pat vis dar buvo tamsu. Iš pamažu ryškėjančių kontūrų suprato, prisiminė esanti pas močiutę. Tučtuojau išgirdo žingsnius už sienos. Ką tik ją pažadino. Pabandė nusiraminti, pabandė kvėpuoti ramiai ir kartoti pati sau, kad tai tebuvo blogas sapnas, bet niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad tai vis dar ją stebi. Giliai įkvėpė. Girgžtelėjo durys ir Auktarės laikoma balanos šviesa užliejo kambarį daiktų šešėliais. Iglė skubiai apsidairė, norėdama įsitikinti, kad šalia niekas nebetūno. Liepsnos šviesa viskam suteikdavo gyvybę, bet šį kartą jokių siaubūnų ji neišryškino. Močiutės pasirodymas nuramino labiau nei įkvėptas oras.

– Kas nutiko, kibirkštėle? – paklausė Auktarė, prisėsdama šalia. Švelniai suskambėjo žalvarinis vėrinys, ant jos kaklo, su kuriuo niekuomet nesiskirdavo – senelio dar prieš daugelį metų padovanotas papuošalas – ant lankelio sukabinti ornamentai, Iglei primenantys pelėdos akis. Tylus žalvario žvangėjimas visad veikė raminančiai. Iglė stengėsi nusišypsoti:

– Nieko, atleisk, kad pažadinau.

– Susapnavai blogą sapną?

Linktelėjo.

– Ir apie ką? – švelniai paklausė. Iglę erzino kai kiti su ja kalbėdavo kaip su mažu vaiku – tokia nebesijautė, bet globėjiškas močiutės tonas niekuomet netrukdė.

– Sapnavau, kad paslydau ir krentu nuo skardžio, – sumelavo.

Auktarė pravėrė burną, lyg dar kažko norėdama klausti, bet persigalvojo ir tik perbraukė ranka per anūkės plaukus. Šyptelėjo su kažkokiu geru liūdesiu.

– Ar nori, kad pasėdėčiau šalia, kol vėl užmigsi?

– Ne, nereikia, manau nebesapnuosiu.

Močiutė linktelėjusi atsistojo:

– Tada ir aš einu dar pamiegoti.

Ji stabtelėjo prie lango ir kelias akimirkas susidomėjusi stebėjo vaizdą už jo.