Alsuojanti tamsa (✔)

48. Sinotė

– Ne jam? O kam? – paklausė Preigilas, jau nekantriai laukdamas atsakymo.

– Kam kam, – sumurmėjo senis. Susiraukęs ir kažką bambėdamas po nosim, tuomet patraukė tolyn į šventyklos gilumą.

Viskas? Tiek pagalbos iš išmintingojo Kargaudos? Skaudžiai ir giliai dūžtančios vilties šukės dabar smigo į Preigilo krūtinę. Negi tik dėl to jie šitiek dienų keliavo iki čia? Tiek naktų stebėjo šalimais alsuojančią mirtį ir sapnavo besišaukiančius pagalbos artimuosius; tiek kartų svarstė, ar dar pamatys juos sugrįžę namo. Viskas tik dėl to, kad jis pasakytų... Ne, kad nepasakytų nieko. Neiškentęs Preigilas stipriai sugriebė senuką už peties:

– Palauk, krivi, pasakyk kam mes nusikaltome!

Senis susiraukęs atsisuko į sulaikiusįjį. Raukšlėse beveik pasislėpė piktos, blankios akys:

– Neliesk manęs, svetimšali, nes liepsiu tave pagauti ir uždaryti!

Preigilas visai nenorėjo jam paklusti, norėjo suimti jo oda aptemptus, trapius kaulus abiem rankom ir tol spausti, kol jie ims traškėti, tačiau pajuto kaip jo paties delną sugniaužia šilti ir smulkūs senutės pirštai. Ji tyliai sušnibždėjo:

– Eime, Preigilai, nereikia šiandien daugiau jo varginti, ateisim rytoj.

Vis dar įsikibęs į senolio petį, jis atsisuko į Sinotę, – ši linktelėjo galva išėjimo pusėn. Pilkos ramios akys veikė stipriau nei žodžiai.

– Eime, – pakartojo ji, ir Preigilas, paleidęs Kargaudą, pasuko paskui.

Nors abu jau leidosi kalnu žemyn, jis vis dar negalėjo patikėti tuo, kas atsitiko. Tylėti nebegalėjo, todėl liejo savo pyktį tai nepažįstamai moterėlei:

– Tiek keliavom, vien tam, kad jis pasakytų „liepsiu tave pagauti ir uždaryti, svetimšali"! Išmintingasis, senasis Kargauda, kuris, pagal visas legendas, žino visas dievų paslaptis.

– Neprarask vilties, – švelniai ištarė senučiukė, vėl įsikibusi jam į parankę, – Kargauda jau labai senas, bet dar ne beviltiškas. Jis visad buvo keistokas, bet aš tikra, kad jis jau ryt ryte bus kažką sugalvojęs, kas tau padėtų. Tikiu, kad tavo istorija jį tikrai sudomino, tik... Jis galbūt dar nežino, ką tau patarti, todėl taip ir elgiasi.

– Tikrai? – Preigilo balse nuskambėjo pašaipa.

– Juk pats sakei, kad pagal legendas jis žino visas dievų paslaptis.

Vyras sustojo ir liūdnai atsiduso.

– Legendos dažnai ir būna tik legendos. Labai jums ačiū, tačiau manau, kad jau keliausim atgal, nelaukdami rytojaus. Ryt jūsų žyniui turbūt geresnė diena nebus, o mano žmonių bus likę dar mažiau.

– Na na, – ramino Sinotė, – nereikia taip kalbėti. Pasilik ir rytoj pamatysi, kad aš buvau teisi. – Senutė paglostė ranką, į kurią dar buvo įsikabinusi, – Ir man labai nepatinka, kai į mane kreipiasi „jūs", aš – Sinotė, visi mane vadina taip. Sinotė, kuri jau daug metų nenori pripažinti, kad yra sena. Žinau, kad tai juokinga, bet senutėms juk galima būti juokingoms. Ir dar kartą – tikrai nemanau, kad labai protinga atkakus čia tokį kelią neduoti mūsų žyniui progos išaiškinti jūsų mįslę. Eime su manim, apnakvindinsiu, pavalgydinsiu ir pamatysi kaip pasaulis prašviesės.

Preigilas leido sau nusišypsoti:

– Ačiū už pasiūlymą, Sinote, bet kažin ar aš juo pasinaudosiu, be to, esu ne vienas – mes keturiese. Nemanau, kad rastumei kur mus padėti.

– Nesąmonė, rasčiau. Eime, parodyk man visus kitus tuos savo tris, gal jie bus sukalbamesni.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤