Alsuojanti tamsa (✔)

29. Klausimai

Šventė užsitęsė iki vėlumos. Ėmus temti žmonės pradėjo atsargiai dairytis. Visi laukė, stebėjo ar tik vėl nesugrįš šešėliai. Bet dabar jau seniai buvo sutemę, o jie nesirodė. Kuo toliau ėjo naktis, tuo laimingesni žmonės darėsi. Jau tikrai atrodė, kad tai iš tiesų baigėsi.

Šventė vyko miško proskynoje netoli šventyklos, ir vaidilutės, iš pradžių ir pačios dalyvavusios ožio aukojime, dabar galėjo bent jau stebėti kitus besilinksminančius. Šią naktį ugnies saugojimas buvo paskirtas Lilūnai. Vainė jau nuėjo miegoti, o Jorelė įvertinusi ar Lilūnai nereikia pagalbos, dabar stovėjo atsirėmusi į šventyklos sieną prie įėjimo ir žiūrėjo į aplink vaikštančius žmones. Jie dabar išties atrodė laimingi. Tarsi iš degančio namo išbėgęs, tarsi skęstantis ištrauktas iš vandens, tarsi tas, kuris džiaugiasi pirmuoju gaivaus oro gurkšniu. Jie džiaugėsi, kad nemirs, kad išsigelbėjo, kad iš miesto pasitraukė tas tamsus siaubas. Praeinantys vis šyptelėdavo Jorelei, lyg suprasdami, kad ir jai, kaip šventyklos sergėtojai, turi būti dėkingi už naują rytą, kurio sulauks jau neilgai trukus. Jorelei buvo gera. Šiandien net pavieniai žmonės sukeldavo tik malonius jausmus.

Tada pamatė Eidintą besikalbantį su savo tėvu. Supurtė nemalonus drebulys. Ne, pats Eidintas jai nieko blogo nebuvo padaręs. Tik... Tai buvo keista, bet jo kvapas jai priminė tą... Tą žmogų tamsioje pirkioje dar Žilvaro žemėse, tą, kurio netinkamoje globoje prieš keletą metų ją buvo trumpam palikęs brolis. Tuomet ir ji, ir Rūnas dar per daug pasitikėjo žmonių gerumu. Jorelė sudrebėjo. Ne, nenorėjo to prisiminti. Labai norėjo galėti tai pamiršti, tarsi pamiršus buvę įvykiai galėtų išsitrinti iš laiko audinio, tarsi galėtų būti nebuvę. Tuomet ji galėtų jaustis tikra vaidilutė. Ne pusiau apsimetėlė, iš tiesų neturinti teisės ja būti.

Šitą jos paslaptį iki savo mirties saugos Rūnas. Privalo.

Brolis priėjo ir atsistojo šalia. Linktelėjo galva, tarytum jau kažkelintą kartą tą dieną su ja pasisveikindamas. Jorelė visad jautė, kad ypač nuo to vakaro, Rūnas ją net per daug saugo, bet dabar ir ji pati jau galėjo apsiginti.

Kažkur suūkė pelėda.

– Preigilas sako, kad jos pranašauja blogį. Pelėdos. – ištarė Jorelė. Rūnas linktelėjo galvą:

– Žinau.

– Visada?

– Ne. Tik, kai nori pranašauti.

Jorelė suprunkštė, tačiau Rūnas, pažvelgęs į ją, susiraukė. Matyt, iš tiesų nejuokavo.

– O iš ko tu atskiri?

– Aš dar nelabai. Dar nemoku. Tik Preigilas skiria.

– Bet kaip manai, ar šita pranašauja? – paklausė Jorelė, įsiklausiusi į kažkur vis dar ūbaujančią pelėdą ir atsisukdama į brolį. Jis taip pat į ją žiūrėjo, bet nieko neatsakė. Jorelė nusipurtė nuo vėl užslinkusio drebulio.

– Dar neini miegoti? – paklausė jis.

– Tuoj. Norisi dar tyliai pasidžiaugti, – šyptelėjo mergina, stebėdama linksmus savo žmones.

– Kad dabar viskas bus... Gerai? – paklausė brolis rinkdamas žodžius.

– Kad bent jau bus kaip anksčiau. Jie nusipelnė džiaugtis po šitų dienų.

Rūnas kilstelėjo į viršų pečius, lyg nenuspręsdamas ar sutikti su šiuo teiginiu, ar ne. Viskas jau niekuomet nebebus kaip anksčiau. Per daug pasikeitė. Rūnas nemėgo permainų. Jo gyvenime jos niekados nebuvo į gerą. Nuo pat gimimo, rodos, viskas keisdavosi tik į blogą. Ir dabar: nebėra regėtojos, nebėra Gailės, nebėra Vilkgailos ir tiek kitų. Suprato, kad labiausiai buvo gaila kunigaikščio. Rūnas užsimerkė, vydamas mintį šalin, tarsi kas galėtų ją perskaityti jo veide.