Alsuojanti tamsa (✔)

45. Miško sodyboje

Lietaus debesis praplaukė pro šalį ir vakaras buvo šiltas. Jiedu jau ilgokai vaikštinėjo aplink vienišą, girioje šalia ežero pasislėpusį Jaugėlo namelį. Nors viduje ir nebuvo jauku, Symantui atrodė, kad šeima dabar jau saugi tiek, kiek tik šiomis aplinkybėmis įmanoma, ir taip norėjosi pabūti tik su Juna. Jautė kaip krūtinėje stipriai daužosi širdis. Ne, tai nebebuvo taip, kaip anksčiau, ji nebesustodavo – tai nepasikartojo galbūt nuo tada, kai Iglė pabudo po aukojimo; dabar širdis tiesiog nerimo, nes... Jis net nebežinojo dėl ko. Tiesiog būti šalia Junos, buvo kažkas nuostabiai keisto. Kasdien šalia, kasdien matyti jos šypseną, kasdien girdėti jos balsą. Neseniai net nebūtų drįsęs apie tai svajoti, o dabar norėjosi netgi dar daugiau.

Ji atsisėdo ant tankia žole nuaugusio ežero kranto. Už jos nugaros, tarsi užuolaidos nuo supančio pasaulio, lėtai siūbavo gluosnio šakos. Symantas liko stovėti. Ji mostelėjo ranka kviesdama prisėsti šalia.

– O jie gal ir visai neblogi žmonės, tiesa? – paklausė įsitaisydamas ir norėdamas nutraukti tą pamažu nejaukia virstančią tylą. Jos akys apsiblausė.

– Eivytė gal. Tiek, kiek ji tai supranta ir sugeba. O Jaugėlas... Negali atrodyti patikimas tas, kuris net nesugeba žiūrėti kitiems į akis.

Jos susirūpinimas jam nepersidavė.

– Turėtum būti tikslesnė. Aš dar prisimenu, kad sakeisi mokanti skaityti žmones, – šyptelėjo Symantas.

– O tu labai gerai pameni viską, ką aš sakiau. – Ji taip pat nusišypsojo, bet šypsena lūpose neužtruko. – Bet gal mums jau reikėtų grįžti? Tavo tėtis ims nerimauti.

Juna pasirėmė ant žolės jau norėdama atsistoti, bet Symantas sugavo jos ranką.

– Ne, dar pabūkim.

Mergina atidžiai pažvelgė į jo veidą. Pasirodė, kad juodose akyse vėl suvirpėjo liepsnelės.

– Gerai, pabūkim.

Symantas ilgai žiūrėjo į ją vis nesiryždamas ištarti tų žodžių, kurių negalėjo nustoti kartoti savo galvoje. Ji tylėjo ir laukė. Ne, dabar jau reikėjo kažką pasakyti:

– Aš prisimenu ir tai, ką sakei tada, prie ano ežero, kai kalbėjom apie tavo svajones.

Jis beveik susiraukė – žodžiai vėl tapo gremėzdiški ir tokie kvaili. Jautė, kaip nesmagi šiluma plūsta į skruostus. Bet Junos veidas nušvito ir pirštai suspaudė jo pirštus:

– Turi gerą atmintį, krivio sūnau. Aš jau žinau, kad ta mano svajonė išsipildė. Iš dalies.

– Iš dalies? – paklausė kiek sutrikęs.

– Taip. Dabar tik noriu, kad tai nesibaigtų.

Merginos balsas buvo ramus kaip visada, o jo krūtinėje trankėsi griaustiniai. Symantas papurtė galvą.

– Aš nebesuprantu, apie ką mes kalbam, Juna.

Ji ištiesė ranką ir švelniai švelniai, pirštų pagalvėlėmis perbraukė per jo skruostą.

– Mylimasis, juk tu pats pasirinkai kalbėti užuominomis.

Symanto krūtinėje staiga nebeliko oro. „Mylimasis"? Gerklėje beveik ėmė kauptis sūrios, bet pilnos laimės ašaros. „Mylimasis?" Šią akimirką nieko, visiškai nieko nebetrūko. Dar niekada nebuvo toks laimingas.

– Juna...

Jos pirštai uždengė jo lūpas:

– Šš, nereikia, nekalbėk.