Alsuojanti tamsa (✔)

43. Po paieškų

– Ačiū, Auktare, – ištarė, kol skaidriose, melsvose jo akyse tvino liūdesys. Ji linktelėjo.

– Ar tikrai nepamirši, kunigaikšti?

Jis papurtė galvą.

– Jei šitos nepadės, sakyk. Atnešiu kitų, dar stipresnių.

Skiriotas nejaukiai šyptelėjo. Nepatvirtino. Ne, Auktarė ir nesitikėjo, kad jis dar kartą į ją kreipsis. Matė, kad ir taip jau yra beveik susigėdęs, jog dėl savęs trukdo žolininkę. Jai iš tiesų buvo jo gaila, bet ir pati suprato, kad turbūt niekuo negali jam padėti. Žinojo, kad visi jo negalavimai tik dėl to liūdesio, kurio turbūt net stipriausios vaistažolės nenumalšins. Nebent tik tos, kurios užmigdo nebepažadinamai. Nebeturėdama ką pasakyti apsisuko išeiti. Tačiau kaip tik tuo metu koridoriuje išgirdo kažkokį triukšmą. Greitai artėjo sunkūs žingsniai ir garsūs balsai. Dar kelios akimirkos ir atsiverdamos stipriai trinktelėjo durys. Nustebusi Auktarė stebėjo, kaip į vidų skubiai įžengia trys vyrai: pirmiausia Ilmantas ir jo sūnus Gailigedas, o iš paskos – kunigaikščio sargybinis Karijus.

– Kunigaikšti, atleisk, Ilmantas nenorėjo laukti, – sumišęs ėmė teisintis Karijus. Dabar, be Skirioto pritarimo, jėga išprašyti Ilmanto jis nebedrįso, be to, tam jam vienam turbūt nebūtų užtekę jėgų. Ilmantas ir Gailigedas tuo metu sustojo kambario viduryje ir rūsčiais veidais nužvelgė Skiriotą. Neatsiprašinėjo už įsiveržimą, net nesisveikino. Kunigaikštis nepatenkintas susiraukė, bet mostelėjo Karijui, leisdamas išeiti. Sargybinis sugrįžo už durų. Auktarė taip pat dar kartą linktelėjo ir žengė išėjimo link, bet Ilmanto ranka užtvėrė jai kelią.

– Te žolininkė pasiliek.

Moteris sustojo ir, lyg klausdama, atsisuko į kunigaikštį. Skirioto kakta dar labiau susiraukė. Jis priėjo arčiau atidžiai žiūrėdamas į Ilmantą ir jo paskutinįjį sūnų. Gailigedo senokai nematė ir Auktarė – rodos, dar vakar kažkas sakė, kad šitas vaikinas dar negrįžo iš Jaručio paieškų.

– Kas nutiko, Ilmantai? – piktai paklausė Skiriotas. Senis tikrai per daug sau leido. Ilmantas drąsiai žengė artyn. Abu vyrai dabar sustojo vienas priešais kitą tik per ištiestos rankos atstumą. Karvedžio veide įsižiebė pikta šypsena.

– Kunigaikšti, – ištarė lėtai, tarsi tikrindamas kaip žodis skamba. Nuskambėjo be pagarbos ir be baimės. – Matai – mano sūnus grįžo, – mostelėjo galva į Gailigedą. – Įdomu kaip sekės? O gal žinai?

– Ne, – atsakė, akimirkai žvilgtelėjęs į plačiapetį jaunuolį, kuris, įrėmęs į klubus rankas, įžūliai spoksojo į savo valdovą.

– Mano sūnūs rado Jarutį, – ištarė Ilmantas, nenusukdamas akių nuo Skirioto veido.

Net ir Auktarė, stovėdama atokiau, pamatė, kaip nuo tų žodžių sudrebėjo kunigaikščio kūnas.

– Sakiau. Netikėjai? Nuvertinai mus. Vilkgaila žinojo, kaip rinktis draugus, o tu ne. Net ir po jo mirties, mes liekam ištikimi jam. O tavo draugai... Tik truputis skausmo ir jis viską papasakojo. Žinai ką. Ar ir toliau bandysi neigt, kad susimokei su juo tu, brolžudy?!

Ilmantas dabar atrodė it lyg plėšrus žvėris iššiepęs nasrus, įsitempęs, pasiruošęs pulti ir sudraskyti Skiriotą į skutus. Kunigaikščio veidas išbalo. Rankos nukaro žemyn, tačiau akys nenusisuko.

– Neneigsiu.

Senis sugriežė dantimis ir paniekinančiai patempė lūpas. Visu jo kūnu toliau plito pyktis: nugara išsitiesė, galva pakrypo į šoną, o dešinė ranka greitu judesiu iš už diržo išsitraukė peilį. Tik akimirka ir ašmenys prisilietė prie Skirioto kaklo. Pažvelgus į Ilmantą, nebūtum patikėjęs, kad jis gali būti toks vikrus. Kunigaikštis krūptelėjo, bet nepasitraukė. Auktarė aiktelėjo: