Jos liko dviese. Saulė pamažu krypo žemyn ir jos spinduliai nebesikandžiojo, nebeerzino nudegusios odos, tik glostė savo nušviesintus plaukus ir ramiai besisupančius medžių lapus. Lilūna tylėjo ir Iglė įsiklausė į mišką ir ežerą. Tokiu metu paukščiai nebetriukšmaudavo. Jie tik negarsiai kalbėdavosi vieni su kitais, su miško žvėrimis ir medžių dvasiomis. Kai kur pasigirsdavo traškančios šakelės. Iglė nematė kieno kojos jas laužo, bet tai dabar negąsdino. Žinojo, kad vienintelis tikras siaubas ateina neliesdamas žemės. Be šešėlių, dabar ją dar šiektiek baugino tik ežeras priešais – tamsus gilus vanduo, tikrai slepiantis savyje kažką blogo. Visi gilūs vandenys atrodė tokie.
– Ir mudvi einam namo? – paklausė.
Pusseserė atsiduso:
– Gerai, tuoj, tik dar nusiplausiu rankas.
Liepoje sukūkavo gegutė. Lilūnos basos kojos įžengė į vandenį, o Iglė prisėdo ant akmens. Žvilgsnis nukrypo į miško aikštelę tolėliau. Suprato, kad visa tai jau matė. Viskas, viskas atrodė visai taip, kaip ir tada: ir ežero vilnys, ir pievelėje auksiniais spinduliais besislapstanti šviesa, ir taip pat įšilęs tamsus akmuo. Tik Perkaus nebebuvo. Tik ji pati jau buvo kitokia. Jau nebegalvojo, kad užaugusi bus kunigaikštienė, Perkaus žmona, nebegalvojo, kad niekuomet nenori iš čia išvykti. Jei tik šešėliai pasitrauks, jei tik jie iki tol išgyvens, Iglė tikrai kada nors iškeliaus. Ne visam laikui, tik kaip tas žmogus, apie kurį Lilūna pasakojo – pati viena kur akys veda, ten, kur jos prireiks, kur išmoks dar daugiau, kur galės padėti žmonėms taip, kaip padeda močiutė. Toliau kūkavo gegutė. Kažin kieno likimą dabar pranašauja? Iglė nuleido galvą. Beveik neraibuliuojančiame vandenyje išvydo savo liūdną atspindį. Atvaizdas jai nepatiko. Ar tokia pat nusiminusi ir išsigandusi atrodo ir aplinkiniams? Užčiuopusi mažą akmenuką paleido jį žemyn.
Staiga, tik tą trumputę akimirką, prieš susidrumsčiant lygiam paviršiui, šalia savo atspindžio išvydo ir kitą. Tiesiai į Iglę iš vandens žvelgė jaunas moters veidas. Veidas piktai šyptelėjo. Tikrai jai, bet taip trumpai, kol paviršių pasiekė akmenėlis ir vandens veidrodis suskilo. Aiktelėjusi mergaitė atsisuko atgal. Šalia nieko nebuvo. Vėl pažvelgė į vandenį – čia dabar jau kiaurai matėsi smėlėtas krantas, buvo per seklu, kad į ją kas žiūrėtų iš dugno.
Iglė nušoko nuo akmens.
– Lilūna, eikim iš čia!
Pasirodė, kad Perkaus istorija kartojasi.
– Tuojau. Ar negali truputį...
Bet pakėlusi galvą Lilūna pati aiktelėjo. Jos ranka pakilo ir ištiestas pirštas nukrypo į kažką už Iglės. Krivio dukra atsisuko.
Abi dabar žiūrėjo į krantą prie miško. Prie tylaus tamsaus ežero stovėjo du juodi šešėliai. Bet juk dar diena! Krūtine į viršų ėmė kilti klyksmas, bet lyg suvokdamos, kad čia jų niekas neišgirs, mergaitės puolė bėgti. Lilūna sučiupo Iglės ranką ir tempdama iš visų jėgų paskui save pasileido miesto link.
Širdys mušė kaip viena, tarsi trokšdamos prisidėti prie bėgimo. Spygliai, šakos ir ražienos po basomis kojomis nebedūrė, jėgų atsirado daugiau negu kada nors buvo. Viskas buvo atiduota tam vienam tikslui – pabėgti. Nė viena nebeatsisuko. Pasiekus miestą baimė tebesivijo, girdėjo, kaip klykia vaikai, moterys, net vyrai. Iglė matė, kaip palei tvorą stovėdama vėl laižosi pranašė. Dar suprato, kad privalo nusukti nuo jos žvilgsnį. Vėl išvydo Mantį. Jo mirties pranašystė užtruko ilgai, bet vis tiek buvo neatšaukiama. Susigūžęs pievoje jis prieš nieką nebekovojo, tik užsidengęs veidą rankomis, laukė, kol jo pečius palies jau besitiesianti juoda ranka. Lilūna matė, kaip bėgant pro vaikystės namus kieme verkia mama, kaip prie jos artinasi šešėlis. Nebežiūrėjo. Bėgo.
Ir tik atplėšusios Auktarės namų duris ir pagautos į jos glėbį, jos sustojo.
¤¤¤¤¤¤¤¤¤
Preigilas tą vakarą leido Lilūnai likti pas močiutę. Kai abi mergaitės galop užmigo, naktis jau buvo įpusėjusi, bet Auktarės akys vis negalėjo užsimerkti. Gulėdama klausėsi kaip nurimusios kvėpuoja anūkės, bet ta mieguista ramybė niekaip nelipo prie jos. Jei dabar jie ima rodytis net dieną...
Moteris pakilo ir tyliai pravėrė duris. Atrodė, kad trūksta oro, bet ir pilno dangaus neužteko, kad turėtų ko įkvėpti. Priglaudė skaudančią kaktą prie durų medžio. Ji vis tiek jau sena, bet visi kiti... Mergaitės, anūkai, Preigilas, Galmio sesutės, Rikantė, kiti žmonės... Kuo jie to nusipelnė? Už ką? Jei bent jau žinotų priežastį, dėl ko miršta. Bent tiek būtų lengviau.
Giliai atsikvėpė. Senas, sutrūkinėjęs, dar šiltas nuo jau nusileidusios saulės, medis pamažu gėrė jos skausmą. Po truputėlį tapo ramiau. Tvirtai įsikibusi į duris išsitiesė. Gal reikėtų dar pabandyti užmigti? Buvo jau bežengianti vidun, bet visai netoli, nešdamas degantį šviesulį, praėjo žmogus. Jis Auktarės nepastebėjo, o ši iš karto atpažino Laimų. Matyt, jos vaistažolės jam nepadėjo. Ir kaip galėjo, kai vieno po kito, jis vis netekdavo savo šeimos narių. Auktarė pravėrė lūpas. Kilo noras pašaukti jį ir galbūt pasėdėti kartu iki tol, kol patekės saulė, kol nebebus taip baisu užsimerkti, bet kaip tik tuo metu Laimus pasisuko į ją šonu. Kažkas jo veide privertė moterį suvirpėti. Nebūtų galėjusi pasakyti, kas būtent, bet tai išdavė, kad Laimus blaškosi šioje naktyje su kažkokia kraupia užduotimi. Jis stabtelėjo, o kai vėl pajudėjo, žolininkė užsimetė ant pečių tamsią skarą ir tyliai patraukė iš paskos.
Jo deglas buvo jos švyturys. Ji sekė paskui per miegantį miestą, per rasa pasidengusią pievą, pro šaltinį miške, pro dvasių akmenį, tiesiai į tamsų eglyną. O čia sekti darėsi sunkiau. Drabužiai kabinosi į spyglius, kliuvo už sausų šakų. Į šitą vietą beveik niekas neidavo, šitoje miško dalyje tarp eglių tamsos nebuvo nieko gero.
Galop deglas sustingo. Auktarė kaip galėdama tyliau prislinko artyn. Tada per spygliuotas šakas išvydo atsektąjį, stovintį prie apsamanojusio, akmeninio aukuro. Deglas nusileido žemyn ir ant akmenų užsiliepsnojo ugnis, nušviesdama vyro veidą. Laimus tikrai buvo pasikeitęs. Šypsenų įspaustos raukšlelės apie akis ir lūpų kampučius išsilygino, bet susiraukė kakta, veidas atrodė išblyškęs, o per baltą odą kaip niekad gerai matėsi skruostikauliai. Pasirodė, kad to kadaise mielo, linksmo berniuko, Preigilo mylimo draugo nebeliko. Vietoj jo atsirado kažkas pikto. Laimus palinko prie ugnies ir įmetė į ją kažką, ką ši greitai prarijo, išspjaudama melsvą tirštą dūmą. Vyro lūpos sujudėjo ir iki Auktarės slaptavietės atsklido murmesys ir pavieniai nenugirstų žodžių skiemenys. Ji nesuprato, kam jis meldžiasi šioje kraupioje tankmėje tol, kol iš nakties išsprūdo vienas vienintelis žodis – Zalus. Moteris išsigandusi sudrebėjo.
YOU ARE READING
Alsuojanti tamsa (✔)
Historical FictionIstorija laimėjusi keturiose TOFA2018 nominacijų kategorijose: TOP dviejų kelių susidūrimo istorija; TOP už gyvenimą ir mirtį; įdomiausias blogietis; geriausias antraplanis veikėjas Tai fantastinis romanas apie XIII amžiaus Lietuvą. Pagrindiniai kny...