Alsuojanti tamsa (✔)

2. Prie laužo

Nepaisant to, kaip kruopščiai nuo savo rankų šaltame miško upelyje plovė svetimą kraują, Symantas vis dar jautė atimtų gyvybių pėdsakus tarp savo pirštų. Krėtė drebulys, nors vakaras buvo šiltas. Laužo ugnis traškėjo taip pat jaukiai kaip visada, bet šį kartą teikė tik labai nedaug ramybės. Kardo rankena, kurios vis dar negalėjo paleisti, nė kiek nešilo nuo jo kūno. Gal dėl to, kad šilumos nebebuvo? Šį vakarą viskas atrodė nešvaru ir sutepta krauju. Net ir vakaro saulė – ir nuo jos tarsi lašėjo kažkas tamsaus ir tiršto.

Stovyklavietėje kūrenosi keli laužai. Prie šio, atokesnio, dabar buvo tik dviese. Šalia Symanto sėdėjo vaikystės draugas. Ant Galmio dilbių dar laikėsi sukrešėjęs jo aukų kraujas, tačiau tai, matyt, vaikino netrikdė. Pasigardžiuodamas jis šlamštė dar vieną, neseniai sumedžiotos stirnos mėsos gabalą. Ištiesė pusiau apgraužtą kaulą Symanto pusėn:

– Tikrai nenori?

Vaikinas papurtė galvą. Dabar šis žmogus – berniukas, su kuriuo užaugo, su kuriuo vaikystėje aukštoje, nešienautoje žolėje žaidė mediniais ginklais, jam atrodė tamsus ir nepažįstamas. Vis negalėjo pamiršti tų apdujusių, pilnų įniršio jo akių.

– Tai kaip tau, brolau, patinka mūsų žygis? – Galmis kumštelėjo šonan dar tebekramtydamas kąsnį, lyg pajutęs, kad draugui reikia prasiblaškyti. Žygis latgalių žemių link, jam jau antras, ir kaip labiau patyręs, jis jautėsi įpareigotas kiek pagloboti draugą, kuriam viskas dar turėjo būti nauja. Symantas atsakė tik pečių kilstelėjimu.

– Taip, pirmą kartą būna baisoka. Lyg ir ruošiesi, bet kai viskas iš tikrųjų, tai... viskas kitaip.

„Viskas kitaip" – dar kurį laiką aidėjo Symanto ausyse. Jis tikrai neįsivaizdavo, kad bus taip. Atrodė, tarsi su tų nelaimingų svetimšalių gyvybėmis, kardo smūgiais butų išplėšęs ir savąją. Vėl pakilojo rankose ginklą. Juk negali sakyti, kad nežinojo kam jį nukalė, bet... Jis tikėjosi, kad žmonės, prieš kuriuos žygiuoja bus kitokie. Kad bus pikti ir galingi. Tokie, prieš kuriuos reikia kovoti, nes kitaip jie ateis ir išžudys tavo giminę, šeimą, aplaistys krauju tavo žemę ir ją atims. Bet šie tokie nebuvo. Jie atrodė lyg paprasti, taikūs žemdirbiai, sunkiai dirbantys nuo ryto iki vakaro, kad išmaitintų savo vaikus ir senus tėvus. Žmonės, kurie jiems nekėlė visai jokios grėsmės, kurie net nebūtų sugalvoję palikti savo laukų ir išeiti į karą; žmonės, kuriuos jie užpuolė be jokios jų kaltės, be kaltės apiplėšė, be kaltės išžudė. Ar visi žygiai būna tokie?

Vakaro prieblandoje nuo atokesnio laužo, nuaidėjus dar vienai juoko bangai, pakilo kunigaikščio ir jo pusbrolio siluetai. Symantas juos atpažino ir iš toli. Vilkgaila kiek susvyravo, turbūt, kaip dažniausiai, nuo per didelio midaus kiekio, ir pasirėmė į Jaručio petį. Jiedu pamažu priėjo.

– Och, vyručiai! – suriko Vilkgaila nerangiai klestelėdamas ant žolės prie Symanto, – kaip gyvena mano jaunieji kariai?

Nuo tvirto trisdešimtmečio kunigaikščio kūno svaigiai kvepėjo midumi. Delno mostu jis pakvietė Jarutį prisėsti šalia. Šis, kiek nepatikliai peržvelgęs prie laužo sėdinčių veidus, lėtai įsitaisė netoliese.

– Puikiai, kunigaikšti. Bent jau aš, – ištarė Galmis, – tik Symantas kažkoks dar tylesnis nei visada, – pridėjo, ir šyptelėjo draugui.

Vilkgaila trumpam nukreipė atidų žvilgsnį į Symanto akis, tarsi tyrinėdamas ar Galmio žodžiuose yra tiesios. Tada atsitiesė ir ištarė:

– Nieko, priprasi, vaiki. Net Galmis po pirmo savo žygio buvo trumpam praradęs norą valgyti. O kol priprasi, tavo draugai, patikėk manim, padės tau nežūti, – jis pliaukštelėjo delnu per Symanto nugarą. – Gerą užnugarį turi. Ir Galmis, ir Nerilis. Man dėl to daug ramiau. Juk žinai - tavo tėvas man kailį nudirtų ir dievaičiui paaukotų, jei tau kas nutiktų. Ne, tavo draugai tokie pat tau ištikimi kaip man – mano pusbrolis, – apkabindamas Jarutį per pečius Vilkgaila nusijuokė ir Jarutis pabandė nusišypsoti, bet šypsena, kaip visuomet, išėjo kažkokia keista ir netikra. Jo tėvas – Vilkgailos dėdė, valdė žemes į šiaurės rytus, bet Jarutis pastaruoju metu daugiau laiko praleisdavo su pusbroliu. Symantui visgi visuomet atrodė, kad jie buvo per daug skirtingi, kad taip gerai sutartų: Jarutis – nuolat rimtas, daug dažniau piktas ir nekalbus. Atrodė, kad dauguma žmonių tiesiog nėra verti, kad šis į juos kreiptų dėmesį.

Vaikinas tylėjo, tik stebėjo kaip temstančio vakaro ir ugnies šešėliai slenka per jų veidus, kaip šypsenos pamažu ima tirpti, tarsi skaudėtų skruostus norint jas išlaikyti. Galop nusisuko ir įsmeigė akis į ramiai plazdančią liepsną.

– O jeigu aš nenoriu priprasti?

– M? Priprasti prie ko? Nebenori būti kariu? – kunigaikščio balsas dabar nuskambėjo net rūsčiai. Symantas pabandė surasti žodžių paaiškinti:

– Ne, ne tai, tiesiog... Šiandien tie žmonės... Jie tokie panašūs į mus pačius. Jie ir ne ką turtingesni. Man tik neatrodo teisinga, kad jų gyvybė verta mažiau negu tie gyvuliai ir menki turtai, kuriuos iš jų gauname.

Vilkgailos veide išnyko net ir šypsenos likučiai, tačiau jis tylėjo.

– Atleisk, kad klausiu, bet ar nebūtų geriau mums keliauti ne į šiaurę, bet į rytus? Į Polocką. Kur tikri priešai, kuriuos plėšti iš tiesų būtų verta.

Kunigaikštis suraukė antakius ir apsidairė lyg vertindamas ar niekas daugiau nesiklauso. Su jais trimis gal ir galėjo sau leisti aptarinėti tokius dalykus – Symantas, šiaip ar taip, buvo beveik kaip šeimos narys, tačiau visiems kitiems nereikėjo to girdėti.

– Manai, kad nesu apie tai pagalvojęs, vaiki? Manai man patinka žudyti silpnesnius? Manai jaučiu kažkokią neapykantą tiems vargšams?

Vilkgailos mėlynų akių gelmė dabar aptemo:

– Ar tikrai suvoki padėtį, Symantai? Tu teisus, kad anuos plėšti man irgi būtų maloniau, bet galvoji, kad mes pakankamai stiprūs? Tokie, kad galėtume žygiuoti į Polocką? Taip, dabar jiems irgi ne geriausi laikai, bet ir dabar jie bent dvigubai už mus stipresni. Manai, galėčiau savo žmones siųsti ten, kur, žinau, kad jų laukia mirtis? – pirštai, susilenkę į kumščius, nusileido ant kelių. – O sėdėti tarp miškų ir būti visų draugais taip pat negalime. Va! Būtume toks pat lengvas grobis kaip tas kaimelis, kurio taip gailiesi. Ne tie laikai, kad galėtume būti ir geri, ir gyvi. Apsispręsk ko nori!

Krivio sūnus vis tik nenorėjo nusileisti, lyg šis pokalbis prie laužo iš tiesų galėtų kažką pakeisti:

– O jei... Aš žinau, kad pasitarimuose, kur dalyvavo ir mano tėvas, buvo kalba, kad galbūt būtų naudinga suvienyti savo pajėgas su Žilvaru, su Dangeriu ar Milotu. Ar tikrai to nebūtų galima padaryti prieš Polocką, ir...

Vilkgailos kūnu, rodos, perbėgo drebulys ir jis, staiga atsistojęs, piktai išspyrė rusenantį medžio gabalą iš laužo. Kunigaikščiui dar nespėjus atsakyti, savo gergždžiančiu balsu prakalbo jo pusbrolis:

– Juk ir šitas teisus, Vilkgaila. Mes per silpni būti vieni. Tik ne šiais laikais. Aš tau seniai sakiau...

– Taip taip, – nukirto jį kunigaikštis, – ir aš tau sakiau, jau daug kartų sakiau, kad daugiau apie tai nekalbėsiu! – jo balsas dar pagarsėjo. – Tavo tėvas per toli nuo mūsų žemių, Žilvaras toks pasipūtęs, kad veikiau numirs nei pripažins, kad jam dar ko reikia, o apie Milotą iš viso nekalbėk! Su tuo dievų išdaviku aš niekada neisiu išvien! – Jis giliai įkvėpė, bandydamas susitvardyti. – Dar nesupranti, kad kitos išeities nėra? Manai, laikyčiausi įsikibęs valdžios, jei žinočiau, kad mano žmonėms be manęs būtų geriau?

Jarutis nieko neatsakė. Vilkgaila vėl atsisuko į Symantą.

– Jei sugalvosi kokią kitą išeitį kaip mums likti gyviems, nepuldinėjant šitų žmonių, aš noriu būti pirmas tai išgirdęs. Girdi?

Vaikinas nesuprato, ar jo žodžiuose daugiau liūdesio ar pykčio. Kunigaikštis apsisuko, nuėjo tolyn ir dingo tamsoje, ten, kur baigėsi laužo šviesa. Galmis kiek sutrikęs apsižvalgė ir įmetė nuogą kaulą į ugnį. Dar šiek tiek tyloje pastovėjęs Jarutis, nebetaręs nė žodžio, taip pat pasišalino.