Alsuojanti tamsa (✔)

33. Kodėl

Symantas užsimerkė vienas stovėdamas Auktarės kambario prieblandoje. Taip trūko tokių akimirkų, kuomet nebereikia stebėti visų tų baikščių ir nerimstančių žvilgsnių. Šešėlių laikas užsitęsė. Geriausias paros metas dabar buvo rytas – ryte žinojai, kad gyventi liko bent jau iki vakaro. Dieną visi taip pat bandė bent trumpam pamiršti sutemas, bet tai jau nebuvo įmanoma. Tėvas beveik nesirodė namie, nuolat likdamas šventykloje, nors Symantas puikiai suprato, kad ir pats jau nebežino kuriam dievui melstis ir už kokias klaidas prašyti atleidimo. Nepaisant visko, kas vakarą dingdavo bent po vieną. Paskutinių Symantas gerai nė nepažinojo. Galų gale, iš jam brangiausių žmonių ne tiek daug ir beliko. Tik šeima ir Juna. Nuo to buvo tik dar baisiau. Turėjo vienintelę viltį – tikėjosi, kad jei jau lemta žūti visiems, jis bus pirmas. Nebūtų galėjęs prarasti dar, nebūtų pakėlęs dar ir tos kaltės. Vis persekiojo atmintyje išdegintos akimirkos, kuomet paskutinį kartą girdėjo Galmio balsą, kuomet paskutinį kartą matė Nerilį. Abu jie, be jokio tikslo, o jis buvo visai šalia...

Staiga pasirodė, kad išgirdo Junos juoką. Kūnu perėjo drebulys. Šis buvo malonus. Apsisukęs, greitu žingsniu įžengė į saulėtą kiemą. Šviesa vertė prisimerkti. Prisidengė ranka akis, bet matė puikiai – prie vartelių tikrai stovėjo ji. Atrodė, kad ką tik kalbėjosi su Auktare. Išvydusi jį, Juna sučiaupė žodžiui pravertas lūpas ir nusišypsojo. Nuo jos šypsenų beveik sukdavosi galva, tačiau nebestodavo širdis. Symantas priėjo artyn. Šyptelėjo. Linktelėjo. Jau trečią dieną iš eilės jie taip susitikdavo, bet jis vis nenuspręsdavo net kaip turėtų pasisveikinti.

– Sveikas, eime?

– M–hm, – tesugebėjo išspausti. Ji prunkštelėjo, lyg viską supratusi, ir sugriebusi jo ranką, išsitempė paskui save. Symantas dar spėjo sumurmėti atsisveikinimą Auktarei, o ši, lyg kiek sumišusi, žvilgsniu nulydėjo Juną.

– Apie ką judvi kalbėjote? – paklausė bandydamas spėti paskui. Junos energija šiandien, rodos, liejosi per kraštus.

– Apie tave, – sutarškėjo neatsisukdama.

– Netikiu.

– Ir netikėk. Nereikia. – Staiga sustojo. – O šiaip ar taip: kur mes šiandien einam?

– Iš tikrųjų, pirmiausia man reikėtų dar į pilį. Nortas serga ir prašė manęs dar kartą užsukti pas žirgus.

Juna linktelėjo ir jiedu, vis dar laikydamiesi už rankų, patraukė aukštyn kalva į pilies kiemą. Tik su ja ir būdavo galima negalvoti apie tai, kas bus, kai vėl ateis vakaras; ji pripildydavo viską aplink, ir tamsumoms vietos nebelikdavo.

Jiedu praėjo pro pilies vartus. Jis matė, kaip ją nužvelgė sargybinis, kaip didelė dalis žmonių taip pat stebėjo. Dalis su neslepiamu susižavėjimu, kiti – įtariai. Dabar dauguma taip žiūrėdavo į visus nepažįstamus. Symantas susimąstė – negi Juna, gyvendama, kaip ji sako, ne taip toli miške, galėjo čia nesilankyti? Ir jei taip, iš kur juos visus pažįsta? Jau pravėrė lūpas paklausti, tačiau kaip tik tuo metu, vos nesusidūrė su iš už kampo išėjusia mergina.

Galmio sesuo krūptelėjo. Pakėlusi akis iš pradžių trumpai nužvelgė Symantą, tada žvilgsnis ilgiau sustojo ties Juna.

– O, Vaiga. Čia Juna. Juna – čia Vaiga, – ištarė Symantas.

Juna pasisveikino, o Vaiga, iš padilbų vėl nužvelgusi nepažįstamąją, linktelėjo, ir nulenkusi galvą, greitai nuskubėjo šalin. Jai nutolus vaikinas pajuto Junos žvilgsnį.

– Koks visgi tu širdžių daužytojas, Symantai. – Jos skruostuose įsirėžė beveik šelmiška šypsenėlė. – Ką tavo gerbėjoms galvoti, kai vaikštai su kitomis ir jas su jomis pažindini?