Alsuojanti tamsa (✔)

38. Prisipažinimas

Vakarėjant vėl ėmė lyti. Krivio žingsnių garsą per pilies laiptus lydėjo ir nuo plaukų bei drabužių varvančio vandens kapsėjimas. Rodės, kad jau visuomet, kai taip lyja, gali laukti skubaus pakvietimo pas kunigaikštį. Preigilas nė nepabeldęs atvėrė duris.

Išvydo Skiriotą vaikščiojantį po kambarį, rankose supantį šniurkščiojantį Idrį. Nerimas sustiprėjo. Pamatęs Preigilą, kunigaikštis stabtelėjo ir pašaukė tarnaitę. Ši, tarytum jau būtų sėdėjusi prie durų ir laukusi kvietimo, tuojau pat išdygo šalimais.

– Paimk jį trumpam, aš turiu pakalbėti su kriviu.

Idris atiduodamas ėmė dar garsiau verkti.

– Šš, aš tuojau grįšiu, Idri, – ramino vaiką ant tarnaitės rankų kunigaikštis. Berniukas nenurimo tik ėmė šaukti mamą. Skiriotas susigūžė. Pakėlęs ranką, užsidengė akis ir sumurmėjo tarnaitei, kad ši pagaliau išsineštų vaiką į kitą kambarį.

Kai už durų verksmas nuslopo, kunigaikštis mostelėjo Preigilui atsisėsti. Krivis pakluso, bet vis dar nenuleido nuo jo akių. Jau iš pirmo žvilgsnio suprato, kad nutiko kažkas negero. Skiriotas atsisėdo priešais. Abu dabar tylėjo ir ta tyla darėsi sunki. Preigilas neiškentė pirmas:

– Kas atsitiko?

Kunigaikštis sukryžiavo rankas ir ėmė trinti delnais žastus, lyg kūnas žvarbtų nuo šalčio. Galop, nusisukęs į langelį už kurio jau leidosi saulė, tyliai ištarė:

– Rikantė. Ji dingo.

– Kaip dingo?

– Taip pat. Taip pat kaip visi. Su pelenais ir krauju. – Skiriotas stengėsi susitvardyti. – Aš jų šiandien net nemačiau, – skėstelėjo rankomis, – net nudžiugau, galvojau gal jau viskas, gal jie nebesugrįš. Tada nuėjau pas ją šito pasakyti ir radau tik... Tik tai.

Delnai uždengė veidą. Preigilas tylėjo, tik iki baltumo suspaudė kumščius. Kambaryje temo. Atrodė, kad žodžiai tapo tik beverčiai garsai, dėl kurių net neverta judinti lūpų. Skiriotas nusisuko.

– Ar vis dar neaišku kaip tai sustabdyti?

Jo balsas nuskambėjo per garsiai šitoje liūdnoje, tamsioje tyloje. Širdin vėl įdūrė. Preigilas papurtė galvą. To judesio Skiriotas matyti negalėjo, bet kitokio atsakymo ir nelaukė. Atsiduso. Atsistojo. Tyliai priėjo prie durų, atsargiai jas pravėrė ir apžvelgė tamsų koridorių. Tada vėl sugrįžo ir atsisėdo priešais. Tik veidas liko nukreiptas į žemę. Kriviui dabar pasirodė, kad jame mano ne tik skausmą, bet ir pyktį, graužatį. Jausmus, kuriuos galėjo puikiai suprasti, tik nenorėjo jų taip akivaizdžiai niekam rodyti. Pridengtos tamsumos melsvos akys galop pažvelgė į jį:

– Krivi, aš privalau tau prisipažinti. Privalau, nes bijau, kad tai aš dėl visko kaltas. Aš dabar suprantu, kad pasielgiau nedovanotinai, negerai, ir tai mane persekios iki mano dienų galo, bet... Bet tada tai atrodė vienintelė išeitis. Ir tą vienuolį... Tą vienuolį, už kurį jūs visi mane pasmerkėt, aš parsivedžiau tik dėl šitos savo kaltės. Aš nebegalėjau... Ir vėl nebegaliu nei valgyti, nei miegoti, o jis... O jis, kai mes pirmą kartą susitikom, žinai ką man pasakė? Kad jo dievas, ne taip kaip mūsiškiai, sugeba atleisti, kai prasikalsti, jei to tikrai gailiesi, jei apie tai, nieko neslėpdamas, jam pripažįsti. O aš tikrai gailėjausi, aš pašėlusiai troškau to atleidimo. Nebegalėjau melsti jo iš to, kuris jau buvo negyvas, negalėjau tikėtis ir iš savo dievų ar žmonių. Tik jo dievas buvo vienintelė mano viltis. Nors dabar mes žinom, kad ir čia aš suklydau. Nors ir čia aš apvyliau savo žmones ir savo dievus. Taip! Nors jums gal taip ir neatrodo, aš išties labai liūdžiu dėl to kas per mane nutiko! Dėl ugnies, dėl Gailės, dėl... Tas mano atleidimo troškimas sukėlė tik dar daugiau kančių, aš dar labiau nusikaltau. Bet tai visi jau žino. – Jis atsiduso, – Aš tau, Preigilai, noriu prisipažinti ką kitą. – Žvilgsnis iki šiol įsmeigtas į krivio akis, dabar ėmė klaidžioti, – Jūs visi pamenat Jarutį. Nepaisant to, kaip mes jį matėme paskutinį kartą, turi pripažinti, kad iki tol jis buvo tikrai doras vyras. Buvo geras draugas, rūpinosi mūsų žmonėmis ir mūsų žemėmis, o ir dievai tai tikrai matė, jis visais būdais stengėsi išspręsti mūsų žemių klausimus taikiai. Vilkgailai, kad ir koks puikus žmogus jis buvo, trūko tokio... Mąstymo. Visi, išskyrus jį, žinojo, kad mes vienui vieni ilgai neatsilaikysim, kai Polockas vėl sustiprės ir... Mes juk patys pirmi jų kelyje! Be to – šiauriniai kunigaikščiai... Jarutis seniai Vilkgailai kalbėjo, kad reikia jungtis su kitais, reikia tvirtinti santykius, bet Vilkgaila nieko nenorėjo girdėti. Jarutis buvo net beveik sutaręs su Milotu, bet mano brolis buvo neperkalbamas – girdi, Milotas tarnauja priešams ir prieš jį reikėtų nebent kariauti, – Skiriotas nuleido galvą į savo rankas ir garsiai įkvėpė. Jo balsas pritilo, – Jis buvo mano brolis, bet aš... Aš galvojau apie visus jus, apie savo žemių žmones, apie tai, kas jūsų visų laukia dėl jūsų valdovo užsispyrimo, todėl... Todėl, Jaručiui pasiūlius, aš sutikau. Aš tapau brolžudžiu, Preigilai, nes maniausi gelbstintis savo žmones. Aš tikrai maniau, kad... Bet ir vėl buvau neteisus, ir vėl suklydau. Ir vėl viskas nuėjo perniek. Dabar mes žūstame dėl nenugalimų priešų, o Milotas, kuris žadėjo mus ginti, eina prieš mus į karą.

Skiriotas nutilo ir užsimerkė. Toje prieblandoje jis staiga tapo panašus į negyvą, nejudančią skulptūrą. Tik blakstienose, rodos, sužibo ašaros. Preigilas atsistojo. Giliai įkvėpė tamsos ir apsižvalgė po tuščią kambarį. Gal ir gerai, kad jau sutemo.

– Tavo vienuolis melavo, kad jo dievas gali tai atleisti. Tu nusipelnei pačios žiauriausios bausmės, Skiriotai.

Dabar krivio ranka nebūtų sudrebėjusi, kaip aukojamam jaučiui perrėžiant jam gerklę, jei jis būtų žinojęs, kad ta auka kiek nors padės. Deja, nors neaišku kaip po to būtų su šešėliais, jį nužudžius, Jarutis su Milotu dar lengviau gautų ko norėję. Krivis dar kartą įkvėpė, užsimerkdamas ir stengdamasis atrasti ramybės ištarti dar kelis sakinius:

– Bet dabar tu privalai pagaliau prisiimti į savo rankas tą valdžią, kurios taip siekei. Niekada neprilygsi savo broliui, bet dabar privalai, – pabrėžė, – iš visų jėgų stengtis nors kiek sumažinti tą žalą, kurią padarei.

Skiriotas dar žemiau nulenkė galvą. Krivis apsisuko ir skubiais žingsniais nuėjo prie durų. Sugniaužęs rankeną dar kartą atsisuko į tą susigūžusią žmogystą, dar šį rytą jo vadintą kunigaikščiu:

– Nuo rytojaus savo pareigas palieku pavaduoti Rūnui. Išjoju į prūsų kraštą, nes jų žyniai – paskutinė galimybė visa tai sustabdyti.

Skiriotas pakėlė galvą:

– Aš tau duosiu geriausius savo vyrus.

– Ištavęs man nieko nereikia. Savo geriausius vyrus pasilik, kai su savo kariauna atžygiuos Milotas. Arba Jarutis.