Alsuojanti tamsa (✔)

64. Alsuojanti tamsa

Įžengus į sutemas, į veidus plūstelėjo aštrus degėsių kvapas. Viduje, kambaryje, kuris atrodė net per didelis, kad tilptų tame mažame namuke, buvo vėsiau nei lauke, nors jo gilumoje spragsėjo ugnis. Iglė prisimerkė bandydama įsižiūrėti toje virpančioje tamsoje. Priešais ugnį kažkas sujudėjo. Tėtis suspaudė jos delną. Siluetas priešais ugniakurą pasilenkęs šildėsi rankas. Buvo sunku suprasti ar tai šešėlis, ar žmogus.

Preigilas atsikrenkštė. Būtybė išsitiesė ir rankos atsitraukė nuo ugnies. Plazdanti jos šviesa apšvietė žmogų. Iglės tai nenuramino. Apsigobęs plačia skara į juos žvelgė jaunos moters veidas. Tamsių akių fone oda atrodė blyški kaip pelenai. Lūpos išsirietė lyg bandytų šypsotis, bet akys liko šaltos. Dabar Iglė suprato, kad būtent šią kraupią šypseną matė tuomet ežere.

– O, sveiki, – ištarė moteris švelniu, beveik vaikišku balsu, rodos, nėmaž nenustebusi dėl netikėtų svečių. – Taip tyliai atėjote, kad net neišgirdau.

– Labas vakaras, – pradėjo tėtis. – Atleiskite už įsibrovimą. Aš Preigilas, čia Iglė, Juna, Symantas.

Ji linktelėjo.

– Aija, – prisistatė. Jos veide vis dar trūkčiojo šypsenos kaukė.

– Mes keliavome per mišką ir kaip tik saulei leidžiantis pamatėme šitą kaimelį. Pagalvojome, kad gal kas priimtų mus pernakvoti, tačiau čia visai tuščia. Kurgi visi žmonės?

Lūpos, lyg neišlaikę šypsenos svorio nusileido, tačiau ji vis dar ramiai ištarė:

– Kitų nėra. Aš viena.

– Nėra? O kur jie?

Jos kūnas vėl nusisuko į ugnį. Paėmusi žarsteklį pradėjo maišyti žarijas. Ugnis lyg supykusi šoktelėjo aukštyn. Viskas apsiklojo tylos uždanga, šnabždėjo tik liepsnos. Preigilas laukė. Galop Aija lėtai padėjo jau įkaitusį įrankį ir vėl atsisuko į pašnekovą. Dabar per jos blyškią odą dar geriau persišvietė juodas pyktis.

– Jums nereikėtų čia pasilikti, – tyliai ištarė.

– Kodėl, Aija?

Moters akyse sirpo vis tamsesni audros debesys. Lūpos sudrebėjo ir trapi ramybės kaukė subyrėjo. Švelnus vaikiškas balsas pavirto vilko urzgimu.

– Ar jūs manote, kad aš neužuodžiu savo šeimos kraujo ant jūsų rankų? Jei atėjote atsiprašyti, tai užtrukote labai ilgai ir keliavote visai be reikalo – susitaikymo nebus.

Iglė išvydo, kaip už jos ryškėja tamsios šešėlių formos. Pyktis tvino aplink ir darėsi vis sunkiau kvėpuoti.

– Jei atėjote pabaigti žudyti visus iki vieno, pribaigti ir mane, tai irgi nepavyks. Deja.

Šešėliai ėmė artėti.

– Bet kodėl taip ilgai užtrukote? Galėjote ir nebespėti. Turbūt tiek daug kam esate prasikaltę, kad nežinojote nuo ko pradėti?

Tėtis stovėjo tvirtai. Iglė vis dar stipriai laikėsi už jo pirštų.

– Turbūt taip, Aija, – ištarė jis. – Matyt, tu teisi.

Jos galva sutikdama palingavo. Šešėliai artėjo.

– Tai susimąstėt?

– Taip, Aija, – vis dar ramiai kalbėjo tėtis. – Atradome daug savo klaidų. Supratom, kiek skausmo atnešėm niekuo nekaltiems. Savo kailiu pajutom, kai ėmė dingti ir mūsų nekalti vaikai, motinos, seserys, žmonos. O juk dėl jų ir kovojom, dėl jų liejom kraują, jūsų kraują... O vis tiek juos praradom. Ir jie net nesuprato už kokias kaltes miršta. Jie niekuo nebuvo kalti. Bet mes supratome savo pamoką. Tu pasiekei savo.