Alsuojanti tamsa (✔)

27. Auka

Mergaitė įžengė pro Auktarės namų duris ašarotu veidu, rankose laikydama negyvą gelsvą paukštelį. Senoji tuo metu prie stalo skabė surinktų žolelių lapelius.

– Igle, kas nutiko? – pašoko ji nuo suolo išsigandusi.

Anūkė ištiesė jai delnus su mirusia volunge. Močiutė paėmė iš jos paukštę. Dar kartą, paklausė, jau ramesniu balsu:

– Kas nutiko?

– Ji... Radau po liepa, ir... – Mergaitės balsas užsikirto. Vėl ėmė verkti.

Auktarė padėjo mirusį paukštį ant stalo, apkabino anūkę per pečius ir ėmė glostyti jos plaukus. Močiutės šiltos rankos, švelniai sūpuojančios, vienodai ramiai, kaip kokiame rituale kartojančios atsargius judesius, labai pamažu maldė ašaras.

– Kibirkštėle, ar pameni, kai pasakojau apie tai, kad dievai žmones paukščiais paverčia, kai jų gyvenimas nutrūksta ne laiku? Ar pameni, kaip sakiau, kad tuomet turi žmogaus siela atbūti bent paukšteliu tai, kas dar buvo likę?

Iglė linktelėjo.

– Pagalvok, vaikuti. Ar tai tavęs tai nė kiek nepaguodžia?

Mergaitė nubraukė atgalia ranka ašaras ir pakėlė akis į močiutę, dar ne visai suprasdama, ką ji nori pasakyti.

– Kiekvienas išsigelbėjimas nuo mirties tėra laikinas ir nors visad norisi, kad gyvenimas tęstųsi kiek įmanoma ilgiau... – Auktarės balsas sudrebėjo, bet ji greitai susivaldė. – Ar supranti, kibirkštėle, kad jei paukštė mirė, tai reiškia, kad... Jei tavo mama nebūtų atėmusi savo gyvybės pati, kažkas kitas ją būtų atėmęs dabar. Ar liga, ar nelaimė, bet nuo to jau nebūtų buvę jokio išsigelbėjimo. Mus turėtų tik paguosti, kad nors Leitė ir... Ji tik šiek tiek paskubino savo mirtį. Dabar tuo labiau neturėtumei dėl to ant jos pykti. Juk ji matydavo daugiau, gal jautė, kad šita mirtis jai būtų blogesnė.

Iglė dabar suprato, stengėsi nustoti verkti, bet buvo taip sunku susivaldyti – šiandien visko pasirodė jau per daug. Auktarė vėl pravėrė lūpas, tačiau tarpduryje išdygo dar vienas siluetas.

– Igle?

Jorelės akys iš dienos šviesos dar sunkiai pratinosi prie namų prieblandos ir ji ne iš karto pamatė jas kampe prie stalo. Išvydusi Auktarę, linktelėjo jai pasisveikindama ir įbedusi žvilgsnį į jos anūkę ištarė:

– Igle, krivis mane atsiuntė, kad tave atvesčiau į šventyklą.

Mergaitė atsistojo ir nieko neištarusi žengė Jorelės link. Dar pažvelgė į močiutę. Auktarės veidas baugino.

– Ar dievas...? – nedrąsiai pradėjo žolininkė.

Nelaukdama klausimo pabaigos Jorelė papurtė galvą. Žolininkė prikando apatinę lūpą ir dar sugriebė anūkės delną. Švelniai spustelėjo ir liūdnai šyptelėjo.

Iglė nežinojo kokia iš jos gali būti nauda šventykloje, bet atrodo tai žinojo ir Jorelė, ir močiutė. Tik mergaitė nedrįso klausti. O gal ir nenorėjo. Vis tiek, dabar jau buvo pasirengusi viskam. Jei tėčiui jos reikia, vadinasi, nepaisant užduoties sunkumo, ji ją atliks.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤

Rikantė stabtelėjo prie vienų durų ir įsiklausė. Tylu. Atsisukusi į Nerilį ji pridėjo pirštą prie lūpų ir lėtai, tyliai žengdama tamsiu pilies koridoriumi nuėjo toliau. Jis nusekė paskui. Priešais – laiptai ir iš viršaus sklindanti šviesa. Ten bus gerai. Dar keliolika žingsnių ir abu galop atsidūrė ant plataus pietinio bokšto stogo. Rikantė giliai įkvėpė gaivaus pavakario oro.