Alsuojanti tamsa (✔)

14. Vienuoliai

Skiriotas, jo draugas Butautas ir Nerilis, nuklydo tolyn į mišką besivydami pašautą stirną, kuri net ir sužeista pasirodė už juos greitesnė. Jau praradę viltį ją surasti, jie stabtelėjo pailsėti samanotoje miško aikštelėje. Nerilis jautė šiokius tokius sąžinės priekaištus dėl to, kad dabar paliko Symantą, kai prieš tai tiek įkalbinėjo jį joti į medžioklę kartu. „Bet jis juk sugebės savimi pasirūpinti" – vėl pabandė pateisinti save mintyse. Be to, draugas juk puikiai supranta, kad Nerilis nori palaikyti glaudesnius ryšius su kunigaikščiu.

Iki Vilkgailos mirties jo ir Skirioto keliai retai susikirsdavo. Vilkgaila savo broliui dažniausiai palikdavo spręsti įvairius miesto žmonių ir vidinius pilies reikalus – tokius kur reikėdavo nuo ryto iki vakaro bendrauti ir daug vargti be didelės naudos (bent jau taip atrodė Neriliui), o pats užsiimdavo karo žygiais bei santykiais su artimesniais ir tolimesniais kunigaikščiais. Nerilis jau beveik nuo vaikystės norėjo prisidėti prie Vilkgailos darbo dalies. Visad viliojo toks gyvenimas kelyje, pilnas nuotykių, pavojų, žygdarbių. Kaip ir kažkada jo tėvas, Nerilis norėjo pakilti aukščiau, pakilti iki kunigaikščio patikėtinio, kunigaikščio patarėjo, susilaukti tokio pasitikėjimo, kuris leistų jam pačiam išvesti jo būrius į karą. Jis negalėjo to paveldėti, reikėjo nusipelnyti. O su Vilkgailos mirtimi visos jo pastangos nuėjo veltui. Bent jau taip pasirodė iš pradžių. Nerilis, kaip ir didesnė dalis jo artimų draugų, laikėsi nuomonės, kad Skiriotas nebus toks geras kunigaikštis, kaip Vilkgaila – jis, atrodė, neturi to ryžto, to noro kovoti, tvirtos savo nuomonės, o priklauso tokiems žmonėms, kurie tiesiog vengia pyktis, norėdami visiems įtikti. Bet dabar, daugiau laiko praleisdamas su Skiriotu, jis pastebėjo, kad naujasis kunigaikštis jam jaučia kažkokią simpatiją. Gal kaip tik dėl to, kad Nerilis buvo visai kitoks nei jis, gal dėl to, kad nebijojo pasakyti savo nuomonės. Vaikinas dar nebandė nurodinėti kunigaikščiui, bet apėmė viltis, kad jį palenkti į savo pusę turėtų būti gerokai lengviau nei buvo jo brolį.

– Kunigaikšti, ar... – pradėjo jis garsiai, norėdamas vėl pradėti kalbą su Skiriotu, tačiau jo ranką tuojau sugriebė tvirti Butauto pirštai. Pridėjęs pirštą prie lūpų jis davė ženklą tylėti. Už nugaros žmonių balsų nebesigirdėjo, tačiau kažkur toliau priekyje kažkas lyg ir šnekėjo. Negalėjo būti iš jų būrio – jie patys mišku neabejotinai buvo nuklydę toliausiai. Vyrai susižvalgė. Skiriotas susirūpinęs suraukė kaktą ir nukreipė savo žirgą lėta žingine į priekį, link ten, iš kur skambėjo balsai. Nerilis ir Butautas ėmė sekti iš paskos. Galbūt ten viso labo pirkliai ar keliauninkai, bet visuomet geriau būti atsargiems. Nerilis palietė savo kardą, ir patikrino ar galės, reikalui esant, jį greitai ištraukti. Balsai garsėjo – jie ėjo į reikiamą pusę.

Užkopę ant nedidelės kalvelės, pro šakas, miško proskynoje išvydo tris vyrus sėdinčius aplink laužą. Pasigirdo, kad kunigaikštis atsikvėpė su palengvėjimu – jie neatrodė pavojingi. Visi trys buvo apsirengę vienodai: ilgais tamsiais drabužiais iki žemės, ties liemeniu surištais plonais diržais. Visi, nuo jauniausio iki vyriausio, atrodė praplikę. Iš čia nesimatė, kad šalia savęs turėtų ginklų. Jie tiesiog sėdėjo aplink laužą, virš kurio liepsnos buvo pakabintas suodinas puodas, ir apie kažką šnekėjosi. Tolėliau pririšti stovėjo trys arkliai apkrauti manta.

Kunigaikštis paragino savo žirgą ir visi trys jau nebesilaikydami tylos ėmė leistis nuo kalnelio iki proskynos. Tie vyrai, pamatę juos, turbūt išsigando, nes vienas jau stojosi bėgti. Tik vyriausiasis jį sulaikė, ir kartu su trečiu pakilo pasitikti atjojančių. Nerilis atidžiai sekė jų veiksmus – nei vienas nepuolė ieškoti ginklo, tik kiek galėdami ramiau, išsitiesę ir nejudėdami laukė. Kunigaikščiui su palyda prijojus ir sustabdžius žirgus, vyriausias – gal kokių šešiasdešimties metų senis, iškėlė virš galvos rankas, tarsi rodydamas, kad yra neginkluotas ir nieko blogo nesiruošia daryti. Jauniausias, kuriam galėjo būti panašiai kaip Neriliui, vis dar nepatikliai, tarsi pasiruošęs bet kurią akimirką bėgti, slėpdamasis už vyriausiojo nugaros, jam kažką sukuždėjo. Šis neatsisukdamas garsiai atsakė kieta, svetima kalba. Nerilis vėl uždėjo ranką ant kardo – kalba atrodė panaši į tą, kuria kalbėjo baltieji raiteliai deginę kaimus. Tik šitie žmonės nebuvo į juos panašūs: pro veidus persišvietė baimė, o laibi kūnai neatrodė galintys nesugriūdami išlaikyti tokius masyvius metalinius šarvus, kokius turėjo anie.