Alsuojanti tamsa (✔)

57. Tikėti, kuo tikėti norisi

– Gal visgi jau pasakysi kas esi? – ištarė Iglė, žiūrėdama į Juną.

Ši lyg susigūžė nuo to klausimo ir dar sykį priekaištingai nužvelgė Bartą. Judviejų ginčas dabar ištirpo iki nejaukios tylos ir abu lyg prasikaltę nusuko akis.

– Atsiprašau, bet nemaniau, kad jie gali nežinoti, – ištarė jis tyliai Junai, bet ir mergaitė tai girdėjo.

– Igle... – pradėjo ji, tačiau skėstelėjusi rankomis vėl nutilo.

Iglė laukė, bet Bartas tik dar žemiau nuleido galvą, o Juna nieko nesakydama liūdnai žvelgė į ją. Iglė žengė artyn.

– Juna, tu žinai viską apie mus, o mes nežinom beveik nieko apie tave. Tai nesąžininga. Aš jau ir taip turiu slėpti tavo paslaptis, nors tu išdavinėji maniškes. Aš nieko niekam nesakiau apie tuos debesis, apie stirną, apie žolę, o tu...

Dabar jau ir Iglė pajuto kaip krūtinėje pamažu tvenkiasi pyktis. Ne, dabar ji jau tikrai jos nepaliks ramybėje. Kodėl turėtų? Jei Juna ir toliau slėps kas esanti, viską, ką apie ją žino, Iglė tikrai papasakos ir tėčiui, ir Symantui, vos tik jie grįš iš šventyklos. Juna pravėrė lūpas:

– Tai nėra taip paprasta. Tai...

– O tu pabandyk pasakyti ir aš pati nuspręsiu.

Juna vis dar įdėmiai, bet liūdnai žvelgė į jos veidą. Tarsi maldautų pamiršti, nebeklausinėti, apsimesti, kad šitų klausimų nė nebuvo, bet Iglė nenusileido. Galop merginos blakstienos nusviro, pečiai nulinko žemyn, ir lyg jau apsisprendusi, ji giliai įkvėpė.

– Gerai. Tebūnie. Aš – laumė.

Iglė krūptelėjo.

– Laumė?

Juna linktelėjo. Susvaigo galva. Iglė nesitikėjo tokio atsakymo. Būtų spėjusi, kad ji ragana, kad kokia nors miško dvasia, bet... Laumė? Juna – laumė? Mergaitė pabandė atsiminti viską, ką buvo apie jas girdėjusi: senos, bjaurios moterys su vištos kojomis, grobiančios mažus vaikus pakrantėse. Juna į tokią nebuvo panaši.

– Tave tai gąsdina? – atsargiai paklausė. Iglė papurtė galvą.

– Ne, aš gi... Juk jau seniai įtariau, kad tu ne žmogus, tik... Tu nepanaši ir į tokią laumę, apie kokią aš girdėjusi.

Jos liūdnose akyse trumpam nušvito šypsena.

– Na, Igle, iš baimės ir nežinojimo žmonės juk prisigalvoja keisčiausių dalykų.

Mergaitė žvelgė į ją lyg matytų patį pirmą kartą. Ne, baisu nebuvo. Buvo greičiau nuostabiai neįprasta. Taip, ji juk galvojo, kad kažkas tokio gali būti, bet kai supranti, kad tai iš tikrųjų tiesa... Kiek dar aplinkui darosi keistų dalykų, kurių Iglė tiesiog nesupranta? Juk ir brolis, ir tėtis – jie turbūt nė neįtaria, kad ji gali būti... Laumė. Iglė dabar pažįsta tikrų tikriausią laumę, o dar ne taip seniai nebuvo tikra, kad jos apskritai nėra išgalvotos.

– Bet kodėl tu negalėjai iš karto pasakyti kas esi?

Juna papurtė galvą.

– Tai nėra taip paprasta. Dauguma žmonių iš karto manęs išsigąstų, be to... Kartais ir geriau, ir saugiau to nežinoti.

– Kodėl?

– Igle, tu dabar ir taip jau žinai net per daug. Tegul visa lieka taip.

Krivio dukra linktelėjo lyg sutikdama nebeklausinėti, bet... Bet tai buvo per daug keista, per daug svarbus dalykas, kad tuojau pat galima būtų baigti kalbą. Galvoje ūžė per daug klausimų: iš kur ji atsirado, kodėl ėmė bendrauti su jais, ar dar yra šalia tokių kaip ji, ko ji siekia? Ko pirmiausia paklausti?