Alsuojanti tamsa (✔)

5. Sniegė

Jų kojos aukštoje žolėje paliko brydę, vingiuojančią nuo miško link siauro skaidraus upeliuko, per pievą, į kalvą, iki pat vienišos, saldžiai kvepiančios liepos. Saulė šiandien tiesiog kepino, o vėjo beveik nebuvo ir oda kaipmat pasidengė smulkiais prakaito lašeliais. Išėjus iš miško tapo sunku kvėpuoti, sunku žiūrėti – pasaulis atrodė per daug šviesus. Taigi čia, medžio pavėsyje, po ramiai dūzgiančiomis lipniuose žieduose bitėmis, jos sustojo pailsėti. Per liepos šakas, saulės lopinėliais ant žolės, dar mirgėjo dangaus šviesa, bet ji jau tik kartais versdavo prisimerkti, o abiems vos įsitaisius medžio pavėsyje, pakilo švelnus vėjo gūsis, kartu su trapia vėsuma į judviejų ugninius plaukus pindamas ir laukų žiedadulkes. Leitė vos pastebimai nusišypsojo. Dar labiau pakvipo vasara.

Iglė įkišo ranką į pintinę ir vėl paėmė kelias bruknes. Mama tyliai, lyg nenorėdama gąsdinti viršuje dirbančių bičių, ištarė:

– Juk žinai, kad jei dar suvalgysi nebeliks kuo dažyti.

Mergaitė nusišypsojo, primerkdama savo skaisčiai žalias akis:

– Juk tik kelias, mama.– Dideli darbai irgi prasideda po truputį, – atsakė Leitė, žvelgdama į tolį, kur mėlynų miškų horizonto fone, bolavo medinė pilis ir miestas. Iglė tarp pirštų vartė paskutinę paimtą uogą ir atidžiai stebėjo jos raudoną odelę.

– Keista, kaip raudona uoga gali dažyti pilkai, – ištarė, tarsi, sau.

– M-hm.

Moteris suprato, kad iš tiesų ne apie tai Iglė nori pasikalbėti, bet jos neskubino, tylėjo. Įdėjusi uogą į burną mergaitė palaukė, kol ji persigers jos kūno šiluma, ir prarijo. Reikėjo kažkaip pradėti kalbą apie tai, kas buvo svarbu, bet jautė, kad tai gali daug ką pakeisti, todėl niekaip nesiryžo. Mama atgręžė į ją savo samanų spalvos akis. Liepos šakose sukūkavo gegutė. Reikia pradėti. Dabar. Iglė atsikvėpė ir paklausė:

– Mama, ar gali papasakoti apie Sniegę?

Leitė stengėsi neparodyti kaip nustebino dukters klausimas, tik stipriai suspaudė minkštą žolę po savo pirštais.

– Iš kur žinai apie ją? Močiutė pasakojo?

Iglė papurtė galvą.

– Tėtis?

Dukra vėl galvos judesiu atsakė, kad ne. Leitė nebeklausė balsu, bet mergaitė ištarė:

– Pati ją mačiau.

Moteris paleido žolių stiebelius ir išsitiesė stebėdama savo trylikametės veidą.

– Kur?

– Juk žinai. Ji sakė, kad ir tu ją lankai. Šventam miške.

Mama nutilo. Iglė žvelgė į jos akis nekantriai, bet baugščiai, laukdama kažkokio atsakymo. Galbūt Leitė ir turėjo įtarti, kad dukra šį tą taip pat mato. Lyg ne kokie konkretūs poelgiai, o tik tam tikri ženklai, tam tikri žvilgsniai, kurių, turbūt, niekas kitas išskyrus ją pačią, nebūtų galėjęs perskaityti, galėjo Iglę išduoti – juk Leitė pati visa tai perėjo. Bet ji neįtarė. Nepaisant judviejų fizinio panašumo, mergaitė buvo daug panašesnė į Preigilą, ne į ją: tas nuolatinis čiauškėjimas, juokai ir pokštai, neramumas ir nekantrumas, net ir muzikos pomėgis – viskas. Viskas taip priminė jį, kad Leitei atrodė, jog Iglėje nėra daugiau nieko iš jos. Moteris nemanė, kad nors vienas jos vaikas paveldės tą sugebėjimą matyti greta esančio dvasių pasaulio nuotrupas, o jei ir būtų įtarusi, kad kažkuris, tai jau tikrai būtų spėjusi, kad Symantas.