Alsuojanti tamsa (✔)

31. Beržyne

Symantas įkvėpė pilnus plaučius gaivaus ryto, bet kūną nusmelkė liguistas drebulys – širdis vėl tarsi vartėsi krūtinėje, o kiaurai šonkaulius vis sudurdavo aštrus skausmas. Galbūt šį kartą dėl to kalta naktis, per kurią nesugebėjo nė trumpam užmigti. Gerai, kad jau tekėjo saulė ir pakentėti teliko nedaug – tik dar šiek tiek ir jis sužinos tai, kas visą naktį nedavė ramybės.

Kuo toliau, tuo labiau kankino gailestis dėl savo vakarykščio elgesio. Ir kas jam šovė į galvą taip užpulti vos pažįstamą merginą? Tai niekuo nepateisinama. Juk visiškai aišku, kad ji negali po viso to dar norėti ateiti su juo susitikti. Juk tikrai aišku. Nerimas graužėsi kiaurai odą. Vis imdavo įsivaizduoti, kaip kas nors, žinantis tai, kuo vakar baigėsi jų susitikimas, dabar slapta jį stebi – kaip kvailai Symantas turėtų atrodyti, eidamas į sutartą vietą ir tikėdamasis, kad ji ten bus.

Na bet ir tegul, taip jam ir reikia, tegul kas nori jį apšaukia kvailiu, bet vilties jis dar nepalaidos.

Priešais jau pamatė vešlią žalią pievelę ir išgirdo kaip iš žemės į paviršių garma šaltinio vanduo. Tai čia.

Apsidairė.

Stipriai sučiaupė lūpas – pievelė buvo tuščia. Čia turėjo būti jų susitikimo vieta, bet Junos nebuvo. Pabandė susitvardyti ir dar kartą giliai įkvėpė. Kvėpavimas sutrūkčiojo. Jau turėjo priprasti prie nusivylimo ir praradimų, bet kaskart skaudėjo vis labiau. Užsimerkė, bandydamas nuraminti tą šaltą audrą krūtinėje.

– Ei, – pusbalsiu riktelėjo kažkas nuo krūmais apžėlusios kalvelės už šaltinio. Jis atsimerkė.

– Ei, Symantai, eikš čia.

Dabar puikiai išgirdo jos balsą. Džiaugsmas, lyg šio ryto saulės spinduliai, užliejo visa aplink. Ji čia, ji vis tiek atėjo! Bėgte jis pasiekė kalvelės viršūnę.

Žolę dengė virpantys beržų šešėliai, o Juna sėdėjo pasirėmusi į baltą kamieną ir kažką dėliodama ant žemės, pakėlė galvą į jį. Nusišypsojo ir vėl nukreipė žvilgsnį į žemę. Šalia, ant šakos suposi juodas paukštis.

– Sveika, – ištarė Symantas, eidamas artyn. Dabar širdis mušė dar stipriau, bet jis bandė atrodyti ramus. – Lagis, ar ne? – linktelėjo į paukščio pusę.

– Taip.

Vaikinas priėjo arčiau. Po jos mikliai judančiais pirštais pamatė pilkos žemės plotą, nuklotą vienas prie kito sudėliotais akmenėliais. Jų spalvos jungdamosios tarpusavyje sudarė kažkokio paveikslo užuomazgą – čia Symantas jau įžiūrėjo ir medį, ir dangaus lopinėlį virš jo.

– Gražu, – ištarė. – Kas tai?

– Čia mano mozaika, – pasakė Juna, nežiūrėdama į jį. Dviem pirštais paėmusi rausvą akmenuką ir artindama prie savo akmeninio medžio kamieno, ieškojo jam vietos. – Tuojau pabaigsiu.

Akmenėlis atgulė prie kitų ir mergina vėl pakėlė galvą. Tamsios akys nužvelgė Symantą, bet lūpos neištarė nieko. Jis priklaupė ant žolės šalimais.

– Aš... – žvilgsnis nuklydo nuo jos – taip buvo lengviau. – Aš norėjau atsiprašyti už vakar. Tikrai gailiuosi dėl savo elgesio. Jei galėtumei man atleisti, aš niekada...

Junos pirštai palietė jo ranką. Symantas nutilo ir vėl pažvelgė į ją. Juna švelniai šypsojosi:

– Viskas gerai, Symantai. Geriau pasakyk kaip Iglė.

Jis dar kelias akimirkas tyrinėjo jos veidą. Šypsena neišnyko. Ji iš tiesų nepyksta? Nuo galvos nuslinko persekiojęs debesis.

– Iglei viskas gerai, pabudo beveik iš karto po to, kai tu išėjai.