Alsuojanti tamsa (✔)

11. Šventykla

Blyksnis šviesos, įžengus iš jaukios šventyklos prieblandos trumpam apakino, bet prieš prisimerkdama Gailė pažino priešais ją, tarsi iš niekur, atsiradusį žmogų. Iš nuostabos krūptelėjo, iš netikėtumo atsileido pirštai, kryptelėjo koja. Vaidilutė nespėjo jo išvengti ir į jį neatsitrenkti. Molinis ąsotis paleistas iš rankų skaudžiai trinktelėjęs sudužo į šventyklos grindinį. Pati Gailė, praradusi pusiausvyrą, suklupo paskui. Tarp akmenų ir kietos sutryptos žemės pasklido balto pieno bala.

– Atsiprašau, – sutrikęs ištarė Symantas, priklaupdamas šalia. – Nežiūriu kur einu. Atsiprašau.

Gailė nebesuprato ar dėl saulės šviesos, ar dėl to, kad nematytų jo susirūpinusio, atsiprašinėjančio veido taip norėjosi užsimerkti.

– Atsiprašau, tikrai.

Jautė kaip pienas geriasi į drabužį ties keliu, kaip virpa pirštai besiremdami į vėsius dulkėtus akmenis, vis smarkiau plaka širdis ir vis labiau šyla skruostai. Buvo ir gėda, ir pikta. Pikta dėl jo rūpesčio, pikta dėl jo atsiprašymų. Kodėl jam visad reikia dėl visko apkaltinti save? Juk pati kalta, juk... Jo akys trumpam nusisuko ir apžvelgė aplink pažirusias šukes. Ištiesė ranką jų link.

– Ne, nereikia, nieko tokio, nerink, aš pati, -– išbėrė greitai ir stipriau pasirėmė bandydama atsistoti. Symantas paklausė ir pakilo. Gailė vėl užkliuvo už apie kojas apsivirusio sijono. Gelbėdama, jo ranka greitai sugriebė jos dilbį.

Jau geriau ji būtų parkritusi ir vėl. Dabar jis buvo per arti. Taip arti, kad ji galėjo užuosti ugnies kvapą nuo jo drabužių. Ne tokį, kuriuo kvepėjo šventyklos sergėtojai -– kalvės kvapą, ugnies, karščio sumišusio su metalu, su jo paties kvapu. Rudens spalvų akys vis dar stebėjo ją su rūpesčiu. Pasirodė, kad jei tik išdrįstų tikrai paklaustų, kas blogo jai nutiko. Beveik tikras skausmas pervėrė krūtinę. Mergina išsitiesė. „Prašau, paleisk ranką" – ėmė kartoti mintyse – „prašau". Norėjosi galėti nebežiūrėti į tą tokį gerą, tokį gražų žmogų. Norėjosi galėti užsisklęsti nuo visko, kas susiję su juo, bet dabar, bet visuomet jis buvo per arti.

Jo pirštai atsileido:

– Ar tėvas viduje?

Gailė tik linktelėjo.

Vaidilutė nusisuko ir žengusi žingsnį į šoną pasilenkė pakelti šukių. Symantui vis dar norėjosi jai padėti, bet pasirodė, kad ji pati to nenori. Paskutiniu metu Gailė iš tiesų tapo kažkokia keista. Gal net už kažką pyksta ant jo? Atsidusęs jis įžengė į tiršto ąžuolo šešėlio užklotą šventyklą.

Priešais ugnį ištiesęs rankas į šonus stovėjo ir kažką šnibždėjo tėvas. Symantas, nieko neištaręs, laikydamasis arčiau sienos ir žiūrėdamas sau po kojomis, kad neužmintų neatsargaus žalčio, paėjo taip, kad tėtis galėtų jį matyti iš šono. Nenorėjo trukdyti jokio ritualo – jis gali palaukti.

Čia buvo maloniai vėsu. Amžinosios ugnies karštis nei kiek neprilygo vidudienio saulės, ar kalvės žaizdro kaitrai. Ji, rodos, iš Symanto išsunkė beveik visas jėgas ir visą sveikatą. Atidžiai stebėdamas tėtį, jis nusibraukė nuo kaktos prakaitą.

Tėvo šnabždėjimas pamažu liovėsi ir žvilgsnis pasisuko į jį. Krivio veidą nušvietė šypsena. Symantas įsižiūrėjo – ne, nepasakytum, kad ta šypsena buvo kažkuo liūdna, tiesiog tipiška „preigiliška" šypsena, spindinti apie tai kaip gera gyventi. Jei nežinotum, kad jis ką tik prarado žmoną ir geriausią draugą, tikrai patikėtum jos nuoširdumu.

– Sveikas, sūnau, – ištarė, žengdamas porą žingsnių link jo link. Dabar tėčio veidas pasitraukė iš ugnies šviesos ir pasinėrė į prieblandą. Gal dėl to, kad paslėptų tuos galimus liūdesio ženklus nuo saviškio tiriančių akių.

– Labas, tėti. Jau senokai nesimatėm.

Iš ties, Preigilas paskutinėmis dienomis pamiršo savo nesulaužomą tradiciją vakarienei visuomet grįžti namo. Krivis skėstelėjo rankomis:

– Žinau. Atleisk, dabar daug darbo. Negirdėjai, Jaručio dar nerado?

Symantas papurtė galvą ir apsidairė, lyg bandydamas įvertinti tėčio žodžius. Dievais jis giliai tikėjo, taip, bet „daug darbo"? Ar Perkūnui taip svarbu, kad krivis čia būtų visą parą? Ar jam tas tikrai rūpi?

– Tėti, – pradėjo Symantas ir nutilo. Nežinojo kaip pasakyti.

Preigilas žengė dar arčiau:

– Taip?

Tėvas tikrai būdavo teisus -– Symantas iš ties daug kuo panašus į mamą. Kad ir tuo, kad jam taip sunku kalbėti apie jausmus. Motina irgi savo širdgėlas stengdavosi nuo visų paslėpti. Jei ir ne patį skausmą tai bent jo priežastį.

– Aš... aš norėjau... Atėjau iš tiesų tai dėl... – Jis atsiduso, – dėl Iglės, tėti.

– Kas dėl Iglės?

– Negi nematai? Po Vilkgailos laidotuvių ji... Iš jos nieko neliko. Nieko iš kibirkštėlės. Jau nepamenu kada bemačiau, kad ji bent nusišypsotų. Suprantu, kad kiekvienas liūdim, bet ji... Geriausia, jei tu su ja pasikalbėtum.

Krivis nuleido galvą.

– Ką aš galiu padaryti? Nei tau, nei jai mamos nesugražinsiu. Be to, ji dar turi tave, turi Auktarę.

– Mane? Iš manęs kokia jai nauda? Tu tai... O ką aš galiu? O Auktarė? Mama buvo jos vaikas, jai pačiai reikia paguodos.

– O tau, Symantai? – melsvas žvilgsnis susmigo į jo akis.

– Aš susitvarkysiu, – ištarė vaikinas nuleisdamas galvą. – Žinau, kad ir tu susitvarkysi. Man tik neramu dėl Iglės.

Preigilas nusisuko ir žengė ugnies link.

– Ką nori, kad jai pasakyčiau? Ar gali pasiūlyti kokiais žodžiais jai paaiškinti, kodėl jos tėvas neišgelbėjo jos motinos?

Symantas pakėlė akis.

– Tu negalėjai, – ištarė tvirtu balsu.

– Ar tikrai, sūnau?

Kažkas nudiegė krūtinėje. Nebuvo susimąstęs, kad tėtis dėl mamos mirties kaltina save. Ne, jis nėra kaltas. Taip iš tiesų galėjo kada nors baigtis. Jis labai stengėsi apie tai negalvoti, bet kartais tokia tamsi mintis šmėkštelėdavo jo galvoje. Įprastai motina tikrai nebūtų taip padariusi, tačiau... Kartais (jis prisiminė bent kelis tokius laikotarpius) mama tapdavo tiesiog nepaguodžiamai liūdna, pikta ir tyli. Jis ir pats daugybę kartų tadauomet bandydavo jai padėti, pralinksminti, bet tai buvo beviltiška. Tuomet nebūdavo jokio kito kelio kaip laukti ir tikėtis, kad tai praeis. Tikrai nebuvo. Vaikinas ištiesė ranką siekdamas tėvo peties, tačiau tuo metu prie šventyklos įėjimo pasirodė žmogaus šešėlis.

– Sveiki, – suskambo kiek prikimęs moteriškas balsas.

Abu atsisuko į šviesą sklindančią aplink liekną figūrą. Jos balsas buvo toks savas. Rikantė. Po vyro mirties ir ją matydavo rečiau. Lyg sužeistas žvėris ieškantis prieglobsčio, kad galėtų išsilaižyti savo žaizdas, ji pasislėpė tarp pilies sienų.

Rikantė priartėjo ir nuo jos baltų marškinių padvelkė jaukus vaško kvapas. Nieko daugiau netarusi priėjo prie krivio ir apkabino jį per pečius, priglausdama savo šviesiomis garbanomis vainikuotą galvą prie jo krūtinės. Preigilas šyptelėjo – jo lūpose sušmėžavo švelnus rūpestis, ir jis pakėlė savo rankas iki kunigaikštienės nugaros. Symantui pasirodė, kad būtent to jiems dabar ir reikėjo. Rikantei – galimybės į kažką atsiremti, ypač į draugą, ypač dabar, kai Leitės jau nebebuvo, o tėčiui – kažko, kas atsiremtų į jį, kažko, kas nukreiptų mintis nuo savo skausmo.

Didelės Rikantės akys atsimerkė ir pažvelgė į Symantą.

Jis tik akimirką atlaikė tą žvilgsnį, tas atviras, tviskančias akis. Jau tikėjosi bus pamiršęs tą trikdantį jausmą moteriai, kuri jį turbūt laikė tiesiog savo draugų vaiku. Pajutęs kaip karštis ima plūsti į kaklą ir skruostus, nieko nebeištaręs jis išėjo iš šventyklos.