Alsuojanti tamsa (✔)

54. Bartas

Pas jį teko brautis pro tikrus šabakštynus. Per tą laiką Juna nebeištarė nė žodžio. Nors ir sutikusi, su jo kvietimu, ji kiekvienu savo judesiu ir žvilgsniu tarsi bandė parodyti, kaip tai jai nemalonu. Iglei buvo keista ją tokią matyti – juk net su ta vandenų mergele ji bendravo draugiškiau. Ką tokio jai galėjo padaryti jis? Nejaukią tylą pakeliui užpildyti ėmėsi tik tėtis, bent jau prisistatydamas ir pristatydamas savo vaikus. Bartas šyptelėjo Iglei ir atidžiai nužvelgė Symantą. Trumpam atsisukęs į merginą, rodos, greitai įvertino judviejų ryšius.

Mažai kas būtų sugalvojęs patikrinti ar iš tiesų kas gyvena toje, rodos, neįžengiamoje tankmėje, per kurią jie skverbėsi, bet kai galų gale pasiekė trobelę vidury miškų, brūzgynai baigėsi ir kojos paniro į žalią, minkšta žole nuaugusią pievelę. Trobelė buvo apsamanojusi ir mažytė, tačiau iš išorės atrodė jaukiai. Bartas pravėrė neužrakintas savo namų duris. Viduje nebuvo taip tvarkinga kaip lauke – sienos išmargintos kažkokiais anglimi išpaišytais simboliais, o visi kampai nukrauti beržo tošies ritinėliais ir įvairių įvairiausiais rakandais. Jis paspyrė keletą daiktų besimėtančių labiausiai ant tako:

– Minėjau, kad pas mane beveik niekas nesilanko, – pasakė, lyg atsiprašydamas už netvarką. Greitai nurinko nuo stalo daiktus, iš kampo atnešė dar vieną suolą ir gestu parodė visiems sėstis.

– Aš tuojau ką nors surasiu valgomo, – pasakė, nors atrodė, kad nėra tikras, kad sugebės įvykdyti šitokį pažadą. – Prisėskit. Tai ko norit toje šventykloje?

Preigilas ir Juna susižvalgė. Mergina atsiduso ir linktelėjo, lyg duodama kriviui ženklą, kad šitam žmogui papasakoti, visgi, galima.

– Man reikia pasikalbėti su protėviais dėl mūsų miesto prakeikimo, – ištarė jis. Bartas stabtelėjo:

– Prakeikimo?

– Taip. Vakarais ten ateina tokios dvasios, kurios pasiima su savimi mūsų žmones. Nežinom kas juos atsiuntė, bet turim pagrindo tikėti, kad tai protėvių dvasios, taigi norim pakalbėti su jais pačiais.

Žalios akys, dabar jau lyg nustebę ir nuliūdę, dar kartą peržvelgė svečius.

– Ech. Atsiprašau už savo elgesį, tuomet. Nepagalvojau, kad tai taip rimta. Tikrai parodysiu jums kaip ten nueiti. Bet gal vis tik truputį užkąskit prieš tai? Kiek žinau, su tais protėviais niekas nesugeba susikalbėti greitai, tai ten turbūt užtruksite.

Preigilas linktelėjo. Neilgai trukus ant stalo jau garavo virti grybai.

Visa šita vakarienė dabar buvo kaip niekad nejauki. Iglei tai net kažkuo prisiminė jų sustojimą pas Eivytę ir Jaugėlą. Juna vis dar susiraukusi atkakliai tylėjo ir net ir Symanto veidas darėsi vis įtaresnis ir niūresnis. Vienintelis iš jų, kuris vis dar maloniai šnekučiavosi su šeimininku buvo tėtis. Pats Bartas, nors ir dalyvaudamas pokalbyje su juo, vargiai galėjo atitraukti akis nuo Junos. Mergaitei pasirodė, kad tai gal ir visai paranku, nes kiekvieną kartą, kai jos žvilgsnis iš tiesų susidurdavo su jo akimis, skruostuose ji pajusdavo kylantį karštį.

– Bet matai, mieloji, – šyptelėjo jis, galop vėl kreipdamasis į Juną, – tu pati kalta dėl viso šito nesusipratimo. Juk būtų buvę greičiau jei tiesiog būtum buvusi draugiškesnė. Galėjome visą kalbą pratęsti ir prie upės.

Iglė išvydo, kaip brolis dar labiau susiraukė išgirdęs tą kreipinį.

– Iš kur tu žinai, kad su protėviais niekas greitai nesusikalba? Negi pats bandei? – Junos balsas dabar buvo draugiškesnis, bet neryški šypsena vis dar nenuslėpė pykčio. Bartas delsė atsakyti. Net nemirksėdami, kurį laiką jiedu atidžiai stebėjo vienas kito akis. Pagaliau jis atsiduso.

– Juk tu viską supranti. Taip, čia Koros namai, o ji, žinoma, su jais kalbėdavosi. Su visom dvasiom, kurias tik galėjo rasti, kalbėdavosi.

Pasirodė, kad Juna pergalingai nusišypsojo.

– Tai kur dabar ta ragana?

Bartas nusisuko, nusijuokė ir pažvelgė į Preigilą ir Iglę.

– Neišsigąskite, Juna vis dar nėra tokia, kuri įžeidinėja kitus. Kora iš tiesų yra ragana. – Tada vėl kreipėsi į merginą. – Ji ištekėjo ir išsikraustė. Vertinkim šitą namelį kaip jos palikimą man.

– Ištekėjo ne už tavęs?

Iglei pasirodė, kad šį kartą Junai bandymas įgelti nepavyko. Jis ištiesė rankas.

– Lyg būtų panašu, kad čia dar gyvena kokia moteris. Be to, aš ištikimas tau, Juna.

Brolio ranka, kelianti šaukštą prie lūpų staiga sustojo, o Junos žvilgsnis, skubiai blykstelėjo jo pusėn. Žodžiais Bartui ji neatsakė.

– O, tiesa, gal kas norit Koros arbatos? – vėl nedelsdamas paklausė šeimininkas, tebežvelgdamas į merginą ta pačia, tarsi erzinančia šypsena, ir tik trumpam atsisukdamas į visus kitus. – Jai tai padėdavo susikalbėti su dvasiomis. Be to, ir šiaip geras dalykas.

Krivis papurtė galvą, o Junos išraiška tapo dar piktesnė.

– Matau, kad jos palikimas ne tik šitas namelis.

Preigilas, beveik pabaigęs valgyti, pasirėmė ranka smakrą. Iglė pamanė, kad visa tai jį iš tiesų kažkaip pralinksmino. Jis nusišypsojo ir paklausė:

– Aš įsiterpsiu ir būsiu smalsus – o kaip judu susipažinote? Rodos, ne taip arti nuo vienas kito gyvenat...

Junos veide staiga švystelėjo nerimas. Ji išsitiesė ir pravėrė lūpas, bet Bartas buvo greitesnis.

– Juna kažkada mane išgelbėjo nuo labai gražios mirties. Buvo tokia Almė... – Symantas išgirdęs tą vardą krūptelėjo. Bartas tai pastebėjo. – A, ir jums turbūt teko su ja susidurti. Tuomet turėtumėte sutikti, kad tai tikrai būtų buvusi graži mirtis.

Brolis kažką neaiškiai sumurmėjo.

– Tai va, taip mes ir susitikom. Juna, matote, vis išgelbsti mane nuo laimingos meilės – iš pradžių perkalba Almę, o paskui pati palieka.

– Bartai! – ištarė ji taip, lyg būtų liepusi nutilti.

Jis sutikdamas nuleido galvą, bet lūpos prieš tai dar spėjo kilstelėti į viršų, patenkintos savo žodžių galia. Symanto akyse blykstelėjo žaibai. Preigilas atsikvėpė, ir pabaigęs savo maistą pastūmė indą tolyn.

– Ačiū, Bartai, už svetingumą, bet jei galėtum, būtume dar labiau dėkingi, kad parodytum kaip nuvykti į protėvių šventyklą.

– Gerai.

Jis pakilo nuo stalo. Krivis taip pat atsistojo.

– Bet gal Iglė su Juna gali likti čia? Nėra reikalo mums visiems ten eiti. Symanto man tikrai užteks.

Bartas, dabar jau rimtu veidu žvelgdamas į Preigilą, sutikdamas linktelėjo.

– Kaip bebūtų, geriau jau eime. Jei lauksim, kol sutems, ten bus sunkoka rasti kelią.

– O tu mus palydėsi ir grįši? – paklausė Symantas, žiūrėdamas į Bartą iš po surauktų antakių.

– Jei jūs trumpai – galėčiau luktelti, bet jei būsit visą naktį tai neturiu noro ten leisti laiko.

– Pažiūrėsim, Symantai, – pasakė Preigilas tyliai, tarsi tuo balsu bandytų sūnų nuraminti. Jie visi pakilo nuo stalo ir tik Iglė liko savo kamputyje. Matė, kaip brolis paėmęs Juną už rankos nusivedė ją tolėliau. Stebėjo juos. Buvo vis labiau ir labiau nedrąsu vėl sutikti Barto žvilgsnį. Symantas tyliai ir rimtai kalbėjo Junai, bet ši galop nusijuokė ir apkabinusi kažką sušnibždėjo jam į ausį.

Galų gale visi trys vyrai išėjo ir Juna su Igle vėl liko vienos.