Alsuojanti tamsa (✔)

61. Nepažįstamosios

Pakėlė galvą aukštyn. Ar nuo vėsos, ar nuo kažkokios negeros nuojautos per nugarą perbėgo šaltis. Junos juodasis vanagas taip pat kažko nerimo ir dairėsi į medžius gaubiančią prietemą. Vaikinas įsižiūrėjo į paukštį. Lagis sustingo akylai stebėdamas kažką už jų nugarų. Sutraškėjo užmintos šakos. Symantas ištiesė ranką ir palietęs kardo rankeną atsistojo. Preigilas taip pat pakilo. Tai išgirdo visi.

Šešėliai? Ne, šį kartą ne jie. Toliau miške, nušviestos besileidžiančios saulės spindulių, stovėjo trys moterys. Panašios viena į kitą, tarsi būtų seserys, visos trys pilkšvais, šaltais veidais žvelgė į juos ir tylėjo. Tik ramiame vėjyje lėtai plaikstėsi jų ilgi juodi plaukai. Tėtis pasisveikino:

- Labas vakaras.

Jos netarė nė žodžio. Net nejudėjo, net jų veidų išraiška nesikeitė.

– Ar galime jums kuo padėti? – vėl paklausė Preigilas.

Vėl tyla. Jos nesidairė, žiūrėjo tiesiai, tarsi laukdamos. Jų veidai beveik gąsdino. Ne taip seniai buvo prajoję vieną kaimelį, bet kažkodėl atrodė, kad jos ne iš ten. Symantas pažvelgė į Iglę. Jos akys tik patvirtino jo įtarimus. Vėl įsižiūrėjęs į tas pilkas figūras dabar suvokė į ką tiksliai buvo nukreipti jų žvilgsniai. Atsisuko į Juną: jos veidas buvo kaip niekad baltas, o sudėti ant krūtinės pirštai virpėjo.

- Aš turiu eiti.

    – Kur?

– Nebijok, aš jas pažįstu. Aš turiu. Aš grįšiu. – Jos balsas vis labiau tilo, o žodžiai labiau vis panašėjo į klausimus, į kuriuos ji nežinojo atsakymo.

Jis papurtė galvą:

– Ne, Juna, neik. Ne

Aš sugrįšiu.

Moterys laukė. Juna žengė į priekį ir Symantas staiga suprato kur anksčiau yra jas matęs. Ne, ne jas visas, tik vieną, turbūt tą, kuri dabar stovėjo viduryje – dar namie, naktį pievoje, kai nepažįstamoji jo klausė, ar jis nežinąs, kur Juna. Prisiminė ir kaip Juna išsigando, kai papasakojo apie šitą susitikimą. Sučiupo jos ranką.

– Ne.

– Mylimasis, aš žinau ką darau.

– Iš kur, Juna?

Jos lūpos tvirtai susispaudė, bet dabar ir Iglės pirštai įsikibo į Juną laikančią brolio ranką.

– Symantai, paleisk ją. Taip reikia.

Krūtinėje liepsnojo baimė. Jis pažvelgė į tėtį. Krivio veide matė tik nuostabą, bet Iglė ir Juna žiūrėjo į jį su liūdnu, bet atkakliu prašymu paleisti. Symanto pirštai virpėdami išsitiesė ir mergina vėl

Tik joms išnykus, Symanto kūną apglėbė stingdantis šaltis. Ne! Kodėl jis leido jai nueiti? Negalima buvo leisti. Juk turėjo ją apginti, o ne atiduoti pavojui! Jis greitai išsivadavo iš sesės rankų ir pradėjo bėgti ten, kur paskutinį kartą matė jas nueinančias.

Visas miškas kvėpavo vėsuma. Buvo net per daug tylu. Jos negalėjo toli nueiti, bet jų niekur nebesimatė. Symantas sušuko jos vardą, bet garsas susigėrė į medžius, garso neliko. Kad ir kaip atidžiai dairėsi aplink, nematė žmonių siluetų, negirdėjo lūžtančių po jų kojomis šakelių, traškančių sausų samanų. Aplink nebuvo nieko, tik medžiai. Jis nebežinojo į kurią pusę bėgti. Jau trečią kartą pametęs Juną ieškojo jos miškuose, tačiau dabar dainos pagal kurią galėtų sekti nebebuvo. Pirštai tvirtai įsikibo į sueižėjusią medžio žievę ir jis dar kartą iš visų jėgų pašaukė ją vardu. Ji neatsiliepė.

Saulė pasislėpė ir vienintelis šviesos šaltinis teliko laužas. Symantas neleido liepsnai nuslopti – dabar tai buvo viltis, švyturys jam ir jai. Jei ji sugrįš. Šį vakarą nepasirodė šešėliai, bet vaikinas nebuvo tikras ar tos trys moterys nebuvo atsiųstos vietoj jų. Iglė pamažu užmigo, turbūt tiesiog praradusi viltį jį nuraminti. Ji tikino jį, kad Juna tikrai grįš, kad ji žino ką daranti, bet... Bet kodėl Symantas turėjo tuo tikėti? Iglė mato dvasias, bet iš kur tokius dalykus turėtų žinoti Juna? Žiniuonis senelis? Šita istorija kuo toliau, tuo mažiau jį įtikindavo. Kas per padaras turėjo būti tas jos niekam nežinomas senelis, jei net tėvas kartais žino mažiau nei Juna?

Net ir Preigilas galop užmerkė akis: „Pamiegok, Symantai, juk ji prašė nesijaudinti. Viskas bus gerai. Ji tikrai sugrįš". Budėti liko tryse: jis, Lagis ir ugnis.

Jau artėjo aušra. Turėjo taip būti, nes naktis dabar atrodė pati tamsiausia. Širdyje irgi buvo kaip niekad tamsu. Jis jau nebežinojo kur dėtis iš nerimo, kaltės ir liūdesio. Juk dar šį vakarą save tikino galintis atiduoti gyvybę už juos, o kai iš tiesų reikėjo ją apginti... Juną! Jis kažkokioms piktoms dvasioms atidavė Juną! Užsidengė veidą delnais. Jei ji negrįš...

Staiga Symantas išgirdo, kaip sušlamėjo kažkieno užkabinta lapuota šaka. Abu – ir jis, ir paukštis – pasisuko į garsą. Jei tai ne ji, nebesvarbu kas, tegu ir mirties šešėlis. Vaikinas pakilo ir greitu žingsniu nuėjo link dar ką tik judėjusio silueto.

– Juna.

Ji klūpėjo atsirėmusi į medžio kamieną. Tamsios akys pažvelgė pro susitaršiusių plaukų pinkles. Pasirodė, kad jose suspindo ašaros. Jis suklupo šalia ir prispaudė ją prie krūtinės. Tarsi maldą, tarsi padėką ėmė tyliai kartoti jos vardą. Buvo taip gera vėl ją pajusti. Jos kūnas drebėjo, o rankos lengvai pakibo ant jo pečių.

- Kas atsitiko? Ką jos tau padarė? – kalbėjo tyliai, lyg bijodamas, kad garsas gali ją sužeisti.

- Nieko. Viskas gerai. Aš tik labai pavargau. Šalta.

    Jis pakėlė ją ant rankų ir nusinešė prie liepsnojančio laužo. Ugnis buvokaitri, bet Juna vis dar drebėjo. Tebelaikydamas ją savo glėbyje nubraukėplaukus nuo jos veido. Mergina užmerkė akis ir įsirėmė kakta į jo krūtinę.   

– Kaip aš galėjau tave paleisti? Taip neatsakingai... Su kažkuo. Atleisk, aš...

Jos veide suspindo mieguista šypsena ir lūpos sušnibždėjo:

– Tu vėl pamiršti, kad negali man įsakinėti.

Priekaištas nebuvo piktas. Symantas pasilenkė ir pabučiavo jos kaktą.

– Užtat tu gali. Įsakinėk man, daryk su manim ką nori, tik niekada niekada nedink. Gerai, mylimoji?

Jos pirštai tvirčiau įsikabino į jo petį.

– Pakartok.

– Ką?

– Mylimoji.

Symantas nusišypsojo.

– Juk tu jau seniai žinai, kad tave myliu.

Jos lūpose ir užmerktose akyse vėl prisirpo šypsena, drebulys išnyko.

– Žinau, bet kai tu tai sakai, tavo žodžiai šildo. Labiau negu tavo laužas.

Jos pirštai dar kartą stipriai įsirėmė į jo odą ir tada pamažu atsipalaidavo. Ji užmigo, bet šypsena nedingo.