Alsuojanti tamsa (✔)

34. Su tėčiu

Iglė stovėjo medžių pavėsyje ir stebėjo kaip aplink drevę dūzgia bitės. Ant kamieno šalia – įrėžtas tėčio ženklas. Turbūt niekada jam nebuvo įgėlusi jokia bitė, nepaisant to, kad turėjo keletą drevių ir vis kopinėdavo iš jų medų. Rodės, jį mylėjo ne tik žmonės, bet ir visi kiti sutvėrimai. Smagu buvo čia ateiti su juo. Šita vieta turėjo savo ramybės. Iglė šyptelėjo, sutikusi jo žvilgsnį.

– Ne, šiandien ten dar nelįsiu, – ištarė tėvas.

Mergaitė pritardama linktelėjo.

– Eime.

– Prie šaltinio?

– Taip. Duonos nepamiršai?

Iglė pakėlė dar vos vos šiltą riekę iš šiandien močiutės kepto kepalo ir jiedu patraukė per mišką.

Šiandien tėtis iš šventyklos grįžo anksti. Iglė tuo džiaugėsi – jau tikrai buvo spėjusi pasiilgti. Dabar, kai tamsa buvo tokia kraupi, jo beveik nematydavo. Ne, net nemanė kaltinti dėl to, kad per mažai būna su ja, juk nebebuvo mažytė, kuria reikia rūpintis, suprato, kad nė negali būti kitaip tol, kol viskas neišsispręs, tačiau tai jau taip užsitęsė. Nesitikėjo, kad tiek užtruks; tikėjosi, kad tėtis greitai suras priežastį ir viskas grįš į savas vėžes, bet...

Preigilas priėjo prie šaltinio ir pasėmė vandens į mažutį kibirėlį. Dabar dar reikėjo truputį paėjėti.

Tame pačiame miško ruože, įsiterpusiame tarp miesto namų, stovėjo dvasių akmuo. Jiedu lėtai žengė artyn minkštu samanų paklotu. Čia visuomet sklandė tokia tiršta tyla, lyg sugerianti į save visą norą kalbėti. Dvasių akmuo buvo maždaug iki Iglės juosmens, o jo viršuje, viduryje – tarsi išskaptuotas įdubimas. Preigilas kilstelėjo kibirėlį ir įpylė šaltinio vandens į akmeninį dubenį. Perėmęs iš Iglės duoną, padėjo ją ant krašto. Mergaitė baugščiai apsidairė. Anksčiau įsivaizduodavo, kad čia turėtų būti daug dvasių, bet dabar, kai žinojo, kad turbūt jas pamatytų, nebuvo nė vienos. Dar truputį pastovėję šalia, taip pat tylėdami pasuko atgal.

Tylos valdos baigėsi. Vėl einant pro šaltinį tėtis sustojo ir atsisėdo ant žolės, šalia čiurlenančio vandens. Mostu pakvietė Iglę prisėsti šalia.

– Mudu vis neturim kada pakalbėti.

Iglė trūktelėjo į viršų pečiais:

– Tu krivis, o dabar neramūs laikai. Negali būti daug laiko sėdėti ir kalbėtis.

Preigilas krimstelėjo apatinę lūpą ir giliai atsikvėpė.

– Ar labai tu ant manęs pyksti dėl to kas tau nutiko?

Iglė nustebo. Nesitikėjo kada sulaukti tokio klausimo.

– Ne, tėti, visai nepykstu. Kodėl turėčiau?

– Nes aš ant savęs pykstu. Suprantama, kad ir tu turėtum.

Mergaitė pabandė nusišypsoti:

– Bet aš visai nepykstu. Juk viskas baigėsi gerai: ir aš sveika, ir dievas grįžo.

– O jei nebūtų taip pasibaigę?

– Tai tokia būtų dievų valia. Tu nepadarei nieko blogo.

Tėtis tylėdamas žvelgė į jos akis. Visgi, pamažu jo veidą nušvietė šypsena. Ji suspindo ne tik nuo jo lūpų, smulkių raukšlelių apie akis, bet ir nuo šieno spalvos barzdos ir vėjo suveltų plaukų:

– Jei tu iš tiesų taip galvoji, tuomet esi neeilinis vaikas.

Iglei net nebekilo noras prieštarauti ir ginčytis, kad ji nebe vaikas.