Alsuojanti tamsa (✔)

63. Baltas miškas

    Krėtėšaltis. Medžių šakos vis tvirčiau kaustė dangų ir net vidurdienį saulėsspinduliai čia pasiklysdavo nepasiekę žemės. Brolis pasakė, kad liko nedaug,bet Iglė ir pati jautė, kad šį kartą jie tikrai eina ten, kur turėjo eiti nuo patpradžių. Turbūt dėl to vis ryškėjo baimė. Plačiai atmerktomis akimis vėlapžvelgė likusius brangius žmones. Jie turbūt jautė tą patį: grėsmė augo pokojomis, medžių kamienuose, išsiskėtusiose virš galvų šakose, plito per orą,skverbėsi į plaučius, į akis, į gerklę. Kelio gale jų laukė blogis. Iglėištiesė ranką, kaip tada, kai buvo dar maža, siekdama tėčio pirštų. Jisatsisuko ir pažvelgė į ją. Suspaudė jos delną, bet nebenusišypsojo, neprabilo.Melsvose akyse šmėkštelėjo tik ryžtas ir rūpestis. Mergaitė užsimerkė irpatraukė ranką. Juk ji stipri. Baimę reikėjo pamiršti. Net jei pasiekus tiksląir teliks tik numirti.   

Tankią tylą sudaužė žingsnių išbaidytų varnų balsai. Ji pravėrė akis. Miškas praretėjo. Žirgai sustojo.

Kelias pasikeitė. Gūdi žalia tankmė baigėsi, vietoj jos priešais, tolyn lyg iki pat horizonto, plytėjo tik medžių skeletai: sausi balti kamienai, be žievės, be lapų; žemė be žolės ir be gyvybės. Kapinynas, per kurį jiems turbūt teks pereiti. Ji atsisuko į brolį. Jo pirštai iki baltumo susigniaužė į kumščius. Juodas Junos vanagas pakilo nuo jos peties ir nuskrido atgal. Tas, kas turėjo pasirinkimą nenorėjo ten. Tačiau ne jie, jie juk to ir ieškojo. Iglė įkvėpė ir pati pirma paragino savo žirgą. Nebebuvo dėl ko stoviniuoti ir abejoti.

Balti apsupę kamienai tyliai girgždėjo nejaučiamame vėjyje, lyg šnabždėtų jiems prakeikimus. Kelias, apraizgytas vaiduokliškais šakų pirštais, ėjo pirmyn nevingiuodamas, o su kiekvienu žingsniu baimė smelkėsi vis giliau, nepaisydama to, kad Iglė žadėjo nebekreipti dėmesio į jos buvimą. Pamažu jie ėmė leistis į pakalnę. Pasirodė, kad medžiai čia buvo didesni. Mergaitė pažvelgė aukštyn. Dabar apraizgytas dangus aptemo – šakos nebebuvo tuščios. Juna tyliai aiktelėjo, bet Iglė dar turėjo gerai įsižiūrėti, kad suprastų ką mato.

Tai buvo jie – tie, kurių galvojo nebeišvysianti. Įkelti medžiuose palei kelią, su šakomis lingavo ir mirusieji. Lyg įsipainiojęs tankioje lajoje, plačiai atmerktomis, negyvomis akimis, ir burna praverta riksmui, į keliautojus apačioje žiūrėjo Ilmantas. Toliau ji pažino Rikantę, Eidintą, Jorelę, Mantį, Dagilę, Mėtą... Nuleido galvą ir užsimerkė. Nebenorėjo to matyti. Nežiūrėjo, bet vis tiek jautė, kaip tos baisios akys veria kiaurai kaulus. Mirusiųjų ir šešėlių akys. Ji jautė šešėlių kvėpavimą. Apsidairiusi turbūt nebūtų pamačiusi, bet žinojo, kad jie visai šalia.

Vyrai vėl paragino žirgus, tačiau po keleto akimirkų tėčio Kormas vėl stabtelėjo. Brolis garsiai atsiduso ir Iglė išgirdo kaip viršuje tyliai suskimbčiojo žalvaris. Net nereikėjo pakelti galvos, kad suprastų. Tai taip supdavosi gelsvos pelėdų akys ant jos kaklo. Širdį suspaudė šalta ranka, bet Iglė nurijo ašaras – juk iš tiesų jau ir nebesitikėjo jos pamatyti. Būtų taip norėjusi, bet... Močiutės žolininkės, kuri turėjo ją išmokyti savo amato, kad kada nors Iglė galėtų įgyvendinti savo svajonę nebebuvo, tačiau turbūt nebebuvo ir laiko svajonėms pildytis.

Tai buvo pats ilgiausias kelias, kokiu kada teko eiti. Mirusios akys stebėjo juos beveik iš kiekvieno medžio. Dingusiųjų buvo tiek daug, kad buvo baisu, jog galbūt nieko gyvo namie ir nebeliko. Ar dar liko dėl ko kovoti, dėl ko nepasiduoti? Iglė nulenkė galvą, užmerkė akis, tik leidosi nešama savo žirgo ir klausėsi artimųjų kvėpavimo ir kanopų girgždėjimo per smėlį. Bent tai dabar šiek tiek ramino – tai, kad jie vis dar yra.

Galop tėtis ramiau atsikvėpė. Žirgo kanopos atsimušė į žolę. Iglė pakėlė galvą. Jie atsidūrė apleistame, sužėlusių javų lauke. Už jo – tylūs mediniai trobesiai, o toliau už miško kruvina leidosi saulė. Baltų medžių kapinės baigėsi ir šešios akys atsisuko į Symantą. Jo lūpos suvirpėjo, tačiau neprasivėrė. Galva linktelėjo – čia.

Kažkada svetimų kojų išminti javai atsitiesė ir pamiršo skriaudą, bet dabar svetimšaliai ir vėl laužė jų senstančius stiebus. Lygišsimėtę nešienautose pievose, liūdni stūksojo nedideli namukai. Kaimas buvotuščias. Čia nesimatė mirties, bet nesimatė ir gyvybės. Buvo kraupiai tylu.Kiemuose nelojo šunys, nebaubė galvijai, nekalbėjo žmonės. Tarsi nedrįsdami sudrumsti tos beveik apeiginės tylos,jie lėtai jojo per aukšta žole apaugusias, besileidžiančios saulės nurausvintaspievas tarp namų, kuriuose nedegė žiburiai. Iglė dairėsi aplink. Pamatė kaipper kiemą prabėgo balkšva vaiko vėlė. Toliau ant suolo sėdėjo tokia pat baltasenutė, o didelėje tankioje pievoje pasirodė ir tuojau pat išnyko dvi mergaitėspinančios vainikus. Ar tai žemės atmintis, ar tos sielos nežino, kad jos jaumirę.  Bet tai neišgąsdino. Tai nebuvo šešėliai.

Išgirdo kaip tėtis tyliai ištarė „ei". Pažvelgė į jį. Dabar jo pirštas rodė į pilką dūmą, Iglė suprato – tai jų kelionės pabaiga. Suprato taip aiškiai, kaip niekada: šalia namelio stovėjo ir ji – baltoji pranašė. Mergaitė žiūrėjo tiesiai į ją, nebenusisuko. Net jei jie iš čia nebeišeis, Iglė dabar privalo būti drąsi. Bent jau dėl tėčio, brolio, Junos.

Jie nulipoir pririšo žirgus prie artimiausios tvoros. Preigilas paėmė Iglę už rankos. Visdar nekalbėdami jie nuėjo per rasotą rudenėjančią žolę, tik Symantas stabtelėjo pievelėje šalia gelsvų, tarsi išdegintų smilgų. Pasilenkęs palietė žemę. Kaip gerai jis tai atsiminė. Tėtis vėl linktelėjo sekti paskui ir ištiesęs ranką palietė durų rankeną.