Alsuojanti tamsa (✔)

9. Vėtra

Kai krivis įžengė į kambarį, ten jau buvo Vilkgaila su Rikante, Jarutis, sargybinis ir Leitė. Kunigaikštis atpasakojo visą istoriją: po judviejų pokalbio Leitė nesipriešindama išėjo, tačiau vietoje to, kad grįžtų namo, niekieno nepastebėta, nuėjo tiesiai į Jaručio kambarį. Jis dar miegojo, kai ji susirado durklą ir jau ruošėsi smogti, bet kaip tik tada vyras atmerkė akis. Kaip tik laiku, kad dar spėtų apsiginti nuo artėjančios mirties.

Galbūt Jaručio galvoje ir užgimė mintis tuojau pat ją nužudyti tuo pačiu durklu, tačiau jis visgi nutempė ją atgal pas Vilkgailą ir pasakė ką ši bandžiusi padaryti.

Pažvelgus į kunigaikščio pusbrolį Preigilui pasirodė, kad šis jau gailisi savo gailestingumo.

– Kaip gali tai pateisinti, krivi? – paklausė Vilkgaila.

Jis pažvelgė į žmoną. Ši stovėjo šalia sargybinio pakumpusi, apkabinusi save ir virpančiais pirštais lėtai glostydama savo pečius. Žalios plačiai atmerktos akys, beveik uždengtos ilgais, susivėlusiais plaukais, dabar gąsdino. Jų žvilgsnis buvo kitoks. Nepažįstamas. Leitės kūnas, Leitės plaukai, Leitės veidas, bet kažkas toje moteryje, jos akyse buvo taip svetima. Ji ir jo žmona – ta, kurią matė dar vakar vakare, atrodė, buvo dvi skirtingos būtybės. Nuo to žvilgsnio kūnu ėmė slinkti šaltis. Nebeiškentęs nusisuko.

Pažvelgė į Vilkgailą. Draugo veidas buvo rūstus. Tapo aišku, kad dabar, šią akimirką, draugystės buvo pamirštos, kad dabar kunigaikštis laukė savo pavaldinio atsakymo. Tik Preigilas vis niekaip neatrado žodžių. Taip, Leitė pasielgė blogai, bet galbūt ji turėjo tam pagrindo. Jo žvilgsnis vėl nuklydo į jos veidą. Akys, vis dar įsmeigtos į jį, vis dar pilnos juodos tamsos. Krivio lūpos lėtai prasivėrė:

– Turbūt Leitė serga, turbūt jai prisisapnavo baisus sapnas.

Žalios akys stipriai užsimerkė. Gąsdinanti tamsa dingo. Dabar Preigilas ir vėl matė ją – savo žmoną. Tą, kurią jis ką tik išdavė. Dabar išgirdo kaip tyliai, tarsi kažko prašydama prabilo Rikantė, bet kunigaikštis lyg nuo aštraus smeigto, pasitraukė nuo artėjančio jos prisilietimo ir energingai papurtė galvą. Krivio galvoje ėmė ūžti, o širdį suspaudė liūdesys. Jis nebegirdėjo, apie ką ginčijasi kunigaikštis su pusbroliu, dėl ko murma Rikantė. Iš širdies išsprūdęs šaltis pildė viską aplinkui, o skausmas, nebeturintis vietos krūtinėje, darėsi nepakenčiamas. Jo žodžiai buvo ne tie, kuriuos reikėjo ištarti, tačiau nebegalėjo būti atšaukti. Staiga pasirodė, kad Leitė jau visi pranyko. Jos figūra stovėjo kitame kambario kampe, bet iš tiesų jos nebebuvo. Šią akimirką jis tai suprato, kiekvienu savo odos lopinėliu. Ta figūra nebebuvo jo mylimoji, jo draugė, jo patikėtinė. Apgaubtas neperregimos tamsos jis tetroško kuo greičiau iš čia išeiti, bet pirmas durimis trenkė Jarutis.

– Leitė bus uždaryta šiauriniame bokšte, – pakartojo Vilkgaila.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤

Krivis lėtai uždarė namo duris, stebėdamas kaip dar ką tik ryto saulės nušviestą patalpą apgaubia prieblanda. Net ir joje aiškiai matė atidžiai jį stebinčias savo vaikų akis. Atsisėdo ant suolo ir mostu pakvietė juos prisėsti šalia.

– Mama šiandien negrįš, – ištarė lėtai, stebėdamas dukters veidą, tik akimirkai žvilgtelėdamas į Symantą. Bijojo, kad juos apvylė. Ypač ją. Mergaitė nuleido galvą žemyn, nusukdama žvilgsnį ir nestipriai krimstelėjo apatinę lūpą. Tylėjo. Sėdėjo sustingusi, neverkė, nepyko, tik tylėjo.

– Kas jai bus? – paklausė Symantas.

Preigilas delsė. Nors įeidamas jau buvo nutaręs vaikų negąsdinti, viską nupiešti kuo šiltesnėmis spalvomis, tačiau dabar nebeatrodė, kad sugebės tai padaryti. Jie nebebuvo maži, juos nebūtų lengva apgauti. Apgaulės jie ir nenusipelnė. Tik kaip pasakyti tiesą jis nežinojo. Dabar nebežinojo net pačios tiesos.

Tą naktį ir Iglė susapnavo baisų sapną. Jame nematė nieko, tik tamsą, bet tikrai žinojo, kad joje kažkas slepiasi. Ji nesuprato sapno prasmės, tačiau pabudusi tenorėjo rėkti.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤

Lengvais odiniais bateliais apautos Iglės kojos atsargiai žengė girgždančiomis medinėmis pakopomis. Dar niekada neteko būti šiauriniame bokšte. Čia buvo tamsu, kvepėjo pelėsiais ir tik kai kur pakopas apšviesdavo per sienų plyšius įsiveržę saulės siūlai. Jos tikslas buvo pačiame viršuje, ten, kur nedidelis kambariukas grotuotomis durimis ir mažu langeliu.

Bokštas buvo retai naudojamas, tik kartais ten, viršuje, uždarydavo nusikaltėlius iki tol, kol nuspręsdavo ką su jais daryti. Dabar jau trečia diena čia kali jos mama. Iki šiol ją aplankė tik močiutė. Tėtis nenorėjo, kad vaikai, ypač Iglė, ją matytų. Buvo tai uždraudęs ir tik šiandien jai šiaip ne taip pavyko įsmukti su ja susitikti. Būtinai norėjo pamatyti mamą ir išsiaiškinti kodėl ji taip pasielgė.

Dar kelios pakopos ir Iglė atsidūrė prie durų. Grotuotas langelis jos ūgiui buvo kiek per aukštai ir turėjo pasistiebti, kad galėtų pro jį pažvelgti. Viduje buvo prieblanda. Nedaug šviesos krito tik per mažą išpjovą į lauką. Toliau nuo jos, ant grindų, atsirėmusi į sieną sėdėjo mama. Jos palaidi plaukai buvo susivėlę ir dengė veidą, rankos padėtos ant kelių ir bejėgiškai nuleistos. Iglė sušnibždėjo pro grotas:

– Mama.

Moteris pakėlė galvą, bet, lyg pagalvojusi, kad pasigirdo, vėl ją nuleido.

– Mama, čia aš, Iglė.

Leitė pasisuko į duris. Per plaukų pinkles žybtelėjo žvilgsnis. Pamačiusi per grotas dukters veidą, pakimusiu balsu pasakė:

– Iglė? O aš galvojau, kad vėl Sniegė. Maniau gyvieji vaikai mane pamiršo. Iki šiol čia ateidavo tik Sniegė. Dar mano tėtis ir brolis.

Iglė krūptelėjo. Ta moteris už durų pasirodė nebepanaši į jos mamą. Tvirtai įsikabino į grotas.

– Bet, mama, jie mirę.

Moteris linktelėjo:

– Juk sakiau, kad gyvieji mane pamiršo.

Iglės akyse ėmė kauptis ašaros.

– Nepamiršo, mama. Ir aš, ir Symantas, ir močiutė, ir tėtis – mes visi apie tave nuolat galvojam ir dėl tavęs stengiamės. Tėtis ir kunigaikštis juk geri draugai, tėtis tikrai įkalbės kunigaikštį tave išleisti, tik tu turi pakentėti.

Leitė pamažu pakilo ir kiek susvyravo. Savo plonomis rankomis besiremdama į sieną priėjo prie durų. Pirštai įsikibo į grotas šalia dukters pirštų, ir baltas veidas įkvėpė iš Iglės plaučių ištrūkusį orą. Iš arti į mergaitę pažvelgė jos plačiai atmerktos akys. Tokio motinos žvilgsnio Iglė dar niekuomet nebuvo mačiusi.

– Dukra, pamiršk ką tau sakiau apie regėjimus, pamiršk, kad sakiau, jog dvasios mūsų nemato, kad jos nelinki blogo. Tai melas. Tu turi niekam neišsiduoti, kad jas matai. Turi man prižadėti, kitaip tavęs laukia toks pat likimas. – Moteris staiga iškišo ranką pro grotas ir sugriebė dukters suknelę. – Girdi, niekam neišsiduok!

Mamos balsas skambėjo grasinančiai. Iglė persigandusi linktelėjo. Leitė paleido jos drabužį ir pasitraukė nuo durų. Sušnibždėjo:

– Man nepavyko. Kunigaikštis mirs. O po to ateis jie. Bet manęs jie nepasiims. Girdi?! – suriko paskutinį sakinį, tačiau Iglei atrodė, kad klausimas buvo skirtas ne jai. Akimirką pasirodė, kad kampe subolavo dar kažkokia tamsi figūra, tarsi su mama kambarėlyje už grotų dar kas būtų. Bet vėl pažvelgus nieko nebepamatė. Tik tą vieną moterį ugniniais plaukais.

Iglė paleido grotas ir atsitraukė. Ta moteris gąsdino. Nenorėjo, kad tai būtų jos mama.

– O dabar, dukryt, išeik, juk nenori, kad tėtis supyktų, – pasakė ji jau švelnesniu balsu, kuris kiek priminė Leitę. Iglė nieko nebeatsakiusi nubildėjo pakopomis žemyn.

Visą vakarą ji praverkė įsikniaubusi į bruknėmis nudažytą mamos suknelę. Atrodė, kad jos mama dingo tarp ją supančių dvasių, kad ją nusinešė tas blogis, kurį ji pamatė ir jos ramus balsas, švelnios rankos, tyros, guodžiančios akys išnyko amžiams.

Visą naktį kaukė vėtra, kuri plėšė medžių lapus, kuri verkė per plyšius lentose, kuri užgožė Rikantės riksmą, kai ši pamatė, kaip ant šiaurinio bokšto, ugninių plaukų kilpoje, supasi bedvasis jos draugės kūnas.