Alsuojanti tamsa (✔)

56. Smaragdai

Symantas ir tėtis grįžo jau išaušus ir Iglė pakilo jų pasitikti. Turėjo viltį, kad galbūt kažkas pavyko, tačiau pamačius jų veidus nieko nebereikėjo klausti. Tėtis tik sumurmėjo, kad pabandys dar vieną vakarą. Atrodė labiau susikrimtęs negu prieš išeidamas. Tarsi iš vidaus graužiantis kirminas sukirbėjo ir jos krūtinėje.

Abu šeimos nariai prigulė dar pamiegoti. Juna ir Bartas taip pat dar nepakilo ir Iglė, sugrįžusi įsikuitė į patalus, tačiau jau nebegalėjo užmigti. Pro nuleistas blakstienas matė kaip kambaryje po truputį kaupiasi saulės šviesa. Dabar šitos spindulių pinklės tarp daiktų ir šviesūs, dulkėti jų šešėliai priminė tuos tingius, ramius vasaros rytus kuomet viskas dar buvo gerai. Taip norėjosi tikėti, kad ir vėl galės taip būti. Žinojo, kad niekuomet nebebus taip, kaip buvo, niekuomet nebebus mamos, nebebus Gailės, Mėtos, Laimaus, Idrio, Vilkgailos ir Rikantės, bet galbūt ji, brolis ir tėtis vėl galės sugrįžti namo, galbūt niekas daugiau nebedings ir šešėliai nebesugrįš. Jei tėčiui nepavyko šiandien, gal pavyks rytoj. Tikrai norėjo tuo neabejoti.

Vakar Iglė dar girdėjo kaip grįžo Bartas. Žinojo, kad Juna dar nemiega, bet ji apsimetė nieko nebegirdinti. Prieš tai Iglė dar bandė atsargiai paklausti kas iš tiesų ją sieja su Bartu ir kodėl ji ant jo pyksta, bet ji nieko tiksliai ir nepasakė. Tik tiek, kad Bartas yra išdavikas. Iglė ja nepatikėjo. Nebebūtų tikėjusi nė vienu blogu žodžiu apie jį. Buvo keista, bet su kiekviena praeinančia akimirka, net ir ta, kuomet jo nematydavo, Bartas jai patiko vis labiau ir labiau. Ir nesvarbu, kad jis vyresnis ir už jos brolį, net ne taip svarbu, kad ko gero myli Juną, šiuo metu teatrodė, kad vien būti čia ir matyti jį buvo puiku. Vis dažniau ir dažniau liūdnas mintis apie šešėlius išstumdavo mintys apie jį.

Bartas ir pakilo pirmas. Stengdamasi neišsiduoti, kad nebemiega, Iglė atsargiai, prisimerkusi, stebėjo jo tylius, beveik grakščius judesius, jo žvilgsnį klaidžiojantį po kampus, po miegančių veidus, jo lūpas, kurios kartkartėmis suvirpėdavo liūdnai šypsenai, kai žvilgsnis stabtelėdavo Junos veide. Jo ryškiai žalios akys Iglei dabar priminė smaragdus – kerinčius, žvilgančius saulėje, žalius, skaidrius akmenis, kuriuos vieną vienintelį kartą buvo mačiusi pilyje.

Įsidienojus tėtį pirmąjį pažadino kepamos žuvies kvapas ir, pajutę gurgiančius pilvus, visi kiti taip pat nuslinko prie stalo pietų. Tačiau, nepaisant sotaus maisto, patenkintas dabar atrodė tik Bartas. Tėtis papasakojo, kad protėviai su juo nekalbėjo, o Junos ir Symanto nuotaikos nuo vakar irgi, rodos, nepagerėjo. Iglė pabandė nukreipti mintis geresne linkme.

– Bet mes ir šią naktį nematėme šešėlių, gal jie jau...

Tėčio veidas atsisuko į ją. Iglė suprato, nebepabaigė klausimo. Širdį nudiegė liūdesys. Preigilas, lyg guosdamas, visgi dar ištarė, kad galbūt geriau pavyks kitą vakarą. Prieš nuleisdama akis mergaitė pajuto ir Barto žvilgsnį. Kiekvieną kartą, kai jis pažvelgdavo tiesiai į ją, būdavo vis sunkiau suvaldyti savo skubančią širdį ir skruostų spalvą. Gerai, kad jis bent jau žiūrėdavo trumpai. Pamažu tai ėmė erzinti – juk ne apie tai ji dabar turėtų galvoti, juk... Juk ar ne Juna, ar ne močiutė tikino, kad iš Iglės kelionėje bus naudos, o iš tiesų ji tik tempiasi paskui ir trukdo. O dabar dar ir tai! Vėl pasimetusi savo mintyse net nepastebėjo, kada nuo stalo pasišalino tėtis, tik išgirdo, kad atsistoja Symantas. Iš paskos pakilo ir Juna. Prie durų sučiupusi vaikino ranką kažką jam sušnibždėjo. Iglei pasirodė, kad brolis jau vien iš jos šypsenos turėjo viską suprasti, bet jis vis dar su tokiu liūdesiu žvelgė į ją. Todėl Juna pakėlė pirštus ir, lėtai perbraukusi jais per jo skruostus, pabučiavo lūpas.

Iglė nusisuko ir kitoje stalo pusėje išvydo Barto akis. Jis vis dar žvelgė į juos. Tose smaragdinėse akyse dabar aižėjo ledas. Atrodė, kad nebebuvo įmanoma ant jo išsilaikyti, beliko tik paskęsti deginančiame šaltyje. Bartas nusisuko. Judviejų žvilgsniai dabar susitiko. Smaragdai greitai ir vėl sulipo iš šukių, bet jis suprato, kad Iglė dar mato įskilimus. Iglė ir pati nebesugebėjo pasislėpti.