Alsuojanti tamsa (✔)

60. Atsisveikinimas

Rišdama savo mantą prie balno, Iglė stebėjo Bartą kalbantį su tėčiu. Štai ir viskas. Turbūt tai paskutinis kartas, kai jį mato. Galbūt jis apskritai paskutinis jos sutiktas žmogus. Galbūt šešėlių atnešama mirtis juos suras pirmiau, negu jie tą, kuris už viską atsakingas. Kelias dar toks tolimas, pakeliui ne vienas vakaras ir ne du, o šešėliai gali ateiti ir iki kito ryto. Krūtinėje buvo taip sunku. Dabar tetroško bent jau į ką nors įsikibti – visa atrodė taip beviltiška: tas bėgiojimas per miškus, iš vienos pakrantės į kitą, vien tam, kad sužinotų, jog atvyko ne ten. Tebūnie ji silpna, bet nebeatrodė, kad dar turi tam jėgų. Kaip jų dar užteko tėčiui, Symantui, Junai? Iglei jau nebesinorėjo niekur keliauti. Jei nuo to priklausytų tik jos pačios gyvenimas, ji iš tiesų nebeitų niekur. Pasiliktų čia iki galo. Bent jau prieš tai, kai ją pasiglemš tamsa, galėtų žiūrėti į tas smaragdines akis.

Lyg išgirdęs neištartą norą, Bartas atsisuko. Jo lūpos dar kalbėjo su tėčiu, bet akys žiūrėjo į ją. Jis nusišypsojo. Dar skaudžiau sugėlė širdį. Niekaip, visiškai niekaip, viso šito pabaiga jai negalėjo būti laiminga. Net jeigu kažkokiu stebuklingu būdu jie sustabdytų šešėlius, Bartas buvo teisus – Iglei teks likusį gyvenimą būti vienai. Ji niekada neras dar vieno Barto. Ašaros ėmė kauptis ne tik akyse, bet ir kažkur giliai širdyje, ir greitai nusisukusi, ji nubėgo prie upės.

Ten, toli nuo jų; ten, kur jos verksmą užgožė vandens čiurlenimas, atsisėdusi ant kranto pagaliau davė valią ašaroms. Buvo nebesvarbu kaip tai galėjo atrodyti bet kam kitam; nebesvarbu, kad iš jos jausmų pasijuoktų Juna, Symantas ar tėtis; kad jie sakytų, kad Iglė jo beveik nepažįsta. Nepaisant visko, jai tai buvo pats tikriausias, pats stipriausias įmanomas jausmas. O dabar kažkaip reikėjo jį išrauti su visomis šaknimis, kurios, rodos, jau spėjo apsivyti kiekvieną nervą ir gyslą.

Praėjo nemažai laiko, kol įstengė susivaldyti. Pakėlusi akis nuo šlapių delnų pažvelgė į upę. Tada ir išgirdo kažkieno balsą. Išsigandusi atsisuko. Už jos stovėjo Bartas. Ji greitai pabandė nusivalyti ašarotą veidą, bet smaragdinės akys vis tiek liūdnai stebėjo dar drėgnus ašarų takus. Jis atsisėdo šalia ant kranto.

Kodėl jis čia? Ašaros vėl kaip upės vanduo ėmė tekėti skruostais, nepaisydamos Iglės pykčio ir begalinio noro jas suvaldyti. Bartas uždėjo ranką ant jos pečių ir prisiglaudė ją prie šono.

- Igle... – tyliai ištarė, ir jo balsas susiliejo su upės čiurlenimu. 

– Kas? – pabandė paklausti, nekreipdama dėmesio į smaugiančią raudą. Lėtai pakilo jo lūpų kamputis, bet akys nebesišypsojo.

– Igle, tu dar tikrai rasi ką mylėti.

Jos petys po jo delnu krūptelėjo.

– Net jei pažadėčiau tavęs čia laukti kokius dešimt metų, kol užaugsi... Tau manęs tada tikrai nebereikėtų. Ne taip kaip mudviejų draugė Juna, aš tik žmogus ir tada aš jau būsiu beveik senas, bjaurus ir tau jau juokingas padaras, gyvenantis viduryje miškų. Tada tau pačiai bus juokinga. Vakarykščiai jausmai visuomet atrodo netikri. Pamatysi.

Jis nutilo. Ji nebežinojo ką atsakyti, net kaip į jį pažvelgti. Bartui nereikėjo to sakyti. Jo žodžiai visai neguodė, vis tiek netikėjo nė vienu jo sakiniu. Buvo tik dar liūdniau, tik dar labiau gėda. Ar iš tiesų ji jam atrodo toks vaikas? Kodėl jis negalėjo apsimesti, kad nieko nesupranta?

– Atleisk. Žinau, kad dabar tu manimi netiki. Ir netikėk. Liūdėk, nes tik iš liūdesio, o ne iš džiaugsmo galima sukurti ką nors gražaus.

Jis dar vieną, paskutinį kartą, jai nusišypsojo. Tik jai vienai. Bent tai ji galėjo užrakinti širdyje kaip skaudų, bet brangesnį už visus pasaulio smaragdus prisiminimą.