Alsuojanti tamsa (✔)

35. Nerimą keliančios žinios

Ryto rasa jau kadaise išgaravo ir po suskeldėjusią pilies kiemo žemę vėjo sūkuriai nešiojo dulkes. Preigilas stovėjo savo namo šešėlyje, slėpdamasis nuo nepavargstančios saulės ir stebėjo kunigaikštį. Skiriotas turbūt jo nematė. Sėdėjo ant laiptų ištuštėjusiame pilies kieme, parėmęs galvą rankomis. Net ir per veidą dengiančius pirštus krivis matė jo širdgėlą. Skiriotas nemokėjo slėpti savo jausmų. Tai buvo bene didžiausias jo trūkumas. Kaltė, skausmas, beviltiškumas, gėda. Preigilas kiekvieną tą jausmą matė iš tolo ir netikėjo, kad jo pavaldiniai taip pat gali nematyti. O juk į kunigaikštį visi turėtų žiūrėti siekdami paguodos ir užtikrinimo, kad viskas išsispręs. Jei Skiriotas tebebūtų tik „Vilkgailos brolis Skiriotas", Preigilas dabar prieitų ir prisėstų šalia, paguostų bent savo buvimu, savo šypsena. Paguostų nepaisydamas to, kad ir pats netikėtų savo teigiama viltimi. Bet dabar Skiriotas buvo „kunigaikštis Skiriotas". Kunigaikščių negalima guosti, juos reikia nebent supurtyti, kad nustotų gailėtis savęs ir pradėtų veikti. Šią akimirką iš tiesų norėjosi tik nustumti tą neryžtingą valdovą nuo laiptų ir užimti jo vietą. Dabar, kaip niekad anksčiau, Preigilas suvokė, kad su jo pareigomis susitvarkytų daugybę kartų geriau. Krivio dabar vis tiek nebereikėjo, krivis nebegalėjo niekuo padėti.

Nusipurtė. Ne, negalima taip galvoti. Dar ne viskas prarasta, dar ne apie viską pagalvota, dar turi būti galima kažką padaryti. Lėtai iškvėpė. Taip. Taip. Save įtikinti beveik pavyko. Dabar teliko nueiti pas kunigaikštį ir bent jau išprašyti jį iš ten, kur žmonės gali matyti, kaip tie, kurie turėtų dalinti viltį, dalinasi tik panika.

Tačiau krivis dar nespėjo pajudėti iš šešėlio, kai išgirdo kaip kažkas skubiais, sunkiais žingsniais artėja jo link. Atsisuko. Didelė, stambi, daugiau meškos negu žmogaus, figūra sustojo priešais. Sulipusiais nuo prakaito gelsvais plaukais pridengtas, į jį žiūrėjo tulžingas Ilmanto veidas. Jam nereikėjo net praverti lūpų, kad krivis suprastų, jog atsitiko kažkas blogo. Saulės nutviekstas į juodu jau žvelgė Skiriotas. Ilmantas mostelėjo jam galva kviesdamas prieiti.

Kai Preigilas paskui save uždarė namų duris Ilmantas trankiais žingsniais ėmė vaikštinėti aplink ir žvalgytis.

– Juk sakiau, kad dabar čia nieko nėra, – pavymui ištarė krivis. Įsitikinęs tuo savo akimis, Ilmantas sugrįžo ir sustojo priešais. Nuo jo sklido aštrus prakaito kvapas. Skiriotas, priešais Ilmantą atrodė kaip mažas, išpuoštas ir išpuoselėtas berniukas. Jis žengtelėjo atgal, lyg jausdamasis nepatogiai dėl savo stoto.

– Milotas ruošiasi pulti, – sugriaudėjo Ilmantas storu balsu.

Preigilas susiraukė, o Skirioto akys išsiplėtė:

– Kaip? Iš kur tai ištraukei?

– Onisimas. Tas sakė nugirdęs, kad pirkliai iš Polocko šnekėję. Pats bandžiau juos surast, bet tie jau išvykę. Išjojau iš paskos, bet neradau.

– Nesąmonė, – sumurmėjo Skiriotas, suraukdamas kaktą.

Krivis ir karvedys pažvelgė į jį:

– Kodėl nesąmonė?

– Tikrai kodėl?

Kunigaikštis pakėlė akis į du sunerimusius veidus ir pravėrė lūpas. Tik balsas užtruko pro jas išsprūsti.

– Nes... Nes, juk... – jo akys darėsi vis nerimastingesnės. – Kam jam mus pulti?

– Gal dėl to, kad mes silpnesni ir jis tikisi laimėsiąs? – paklausė Preigilas.

Kunigaikštis papurtė galvą ir jo veide atsirado netvirtas šypsnis:

– Ne, Milotas... Ne. – Jo galva vis judėjo į šonus, tarsi žodžiai būtų dar nepakankamai paneigę šią mintį. Preigilas ir Ilmantas sutartinai pažvelgė vienas į kitą: