Alsuojanti tamsa (✔)

39. Sprendimas

Aplinkui viskas dužo į smulkiausias šukes ir Symantas iš visų jėgų stengėsi išsilaikyti pats nenukritęs į juodą nevilties bedugnę. Kiekvienąkart pamačius savus sukirbėdavo pusiau liūdnas džiaugsmas: buvo taip gerai, kad jie dar yra, bet kiek ilgai? Buvo taip skaudu, kad negali padaryti nieko, kad tai pasibaigtų. Kaip sustabdyti šešėlius nebuvo aišku ir niekam kitam, net tėčiui, ir rodės, tik laiko klausimas, kol visi išnyks kartu su ta alsuojančia tamsa.

Nors miegas dar trumpino likusį laiką gyventi, mieliau būtų sugebėjęs užmigti – pabaigos laukimas kankino. Šią naktį vėl niekaip nepavyko. Neapsikentęs išėjo pasivaikščioti.

Naktis buvo rami. Nė vieno žmogaus lauke, nė jokio vėjo šiurenimo lapuose, tik liūdnas mėnulio veidas ir tolimos, negąsdinančios vilkų dainos. Ta tyli tamsa, ateinanti po stingdančio šešėlių laukimo; tamsa, skelbianti apie dar vieną išgyventą dieną, jau šiek tiek ramino. Liko dar viena naktis, rytas ir diena viskam pasikeisti. Tikrai galės pamatyti ir Juną. Kai bandydavai ieškoti vilties, ta būsima diena atrodė tokia ilga.

Jis nuėjo iki pat miško pradžios. Aštrias šukes, duriančias galvoje ir krūtinėje, pamažu dildė rami mėnulio šviesa. Dar keli atokvėpiai ir patrauks atgal namo. Tačiau atsisukęs tarp palaukės medžių, nuo miesto išvydo artėjantį žmogų. Stabtelėjo ir įsižiūrėjo. Nakties blanki šviesa nušvietė tik žmogaus figūrą, bet ir iš to suprato, kad tai Ilmantas. To silueto dabar nebegalima buvo sumaišyti su niekuo kitu – iš devynių, tokių pat tvirtų kaip jis, jo sūnų, turbūt liko tik tas vienas, su broliu išvykęs ieškoti Jaručio. Nebesijudindamas, iš po gluosnio šakų, Symantas stebėjo jį artėjantį. Didelis, sunkiai alsuojantis žmogus, plačiais, skubiais žingsniais praėjo visai šalia, bet jo taip ir neišvydo. Sustojo netoliese miške ir pakėlė galvą. Symantas tebestovėjo po gluosniu. Iki šiol nepastebėtas ir dabar vis nesiryžo nei pasisveikinti, nei tyliai pasišalinti.

Tuo metu vyras, nusiėmęs nuo peties, ant storos šakos sau virš galvos užmetė atsineštą virvę. Mikliai pririšo vieną jos galą prie kamieno, kitą timptelėjo, lyg tikrindamas ar gerai laikosi. Symantas susiraukė: kam, ką jis darys? Virvė susiūbavo ir vaikinas nustėro – laisvas jos galas buvo kilpa.

Ilmantas, nieko nebelaukdamas, vikriai pasilipo ant žemiau išaugusios šakos ir užsinėrė kilpą sau ant kaklo. Pasirodė, kad viskas vyksta neįtikimu greičiu. Tik mirksnis ir jo kūnas pakibo. Šaka skaudžiai trakštelėjo, o didelė figūra sutrūkčiojo. Tik dabar Symantas lyg pabudo iš sąstingio. Liuoktelėjęs kelis šuolius iki medžio, pasilypėjęs ant tos pačios šakos, ant kurios dar ką tik stovėjo Ilmantas, išsitraukė iš už diržo peilį ir ėmė pjauti virvę. Tai užtruko, rodos, taip ilgai. Galop sunki medžio našta žnektelėjo žemėn. Vaikinas nušoko iš paskos. Drebančiais pirštais bandė sugraibyti kilpą po tankia, šiurkščia barzda, bet greitai pakilusi Ilmanto ranka grubiai pastūmė jį šalin ir pati nutraukė virvę.

Vyras atsisėdo. Symantas išgirdo kaip šaižiai cypdamas oras greitai teka į jo plaučius. Jis ėmė kosėti, bandydamas kažką ištarti. Symantas pritūpė šalia stebėdamas, nesiryždamas, bet pasiruošęs padėti. Tamsoje aršiai sužybčiojo išgelbėtojo akys. Dar keletas atsikvėpimų ir jis sušvokštė:

– Kas prašė? Ko neleidi pasirinkt kaip mirt? Ar būtinai nuo jų?! – veide žaibavo pyktis. Jis pamažu pasikėlė nuo žemės. – Ko negelbėji tų, kuriem to reik? – Suriaumojo ir sunkus kūnas grėsmingai priartėjo. Kumščiai susigniaužė ir pro dantis su panieka ištrūko: – Traukis iš akių.

Symantas pakilo. Žodžiai, žvilgsnis lyg aštrios skeveldros draskėsi kiaurai odą į jo vidų. Greitu žingsniu, daugiau neatsisukdamas patraukė namo. Rodės, ta pati kilpa dabar veržė ir jo kaklą trukdydama įkvėpti, spausdama iš jo gyvybę, triuškindama kaulus ir bet kokią viltį.

Tik palei pilies vartus jį sustabdė tėvas.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤

– Nekalbėk niekų, Symantai: jei tu joji, josiu ir aš, – pareiškė Juna.

Jis kiek nervingai nusijuokė.

– Ar tu bent supranti ką reiškia toks žygis? Ar bent buvai kada toliau nuo šio miško ir savo namų?

– Aš daug daugiau suprantu negu tau atrodo. Tu pats nieko nesupranti! Tu net neįsivaizduoji, ką gali susitikti keliaudamas į tą pusę! Aš galėčiau jums padėti, aš pažįstu tas vietas, – ji pakėlė balsą tiek, kad beveik suriko.

– Nusiramink ir nustok šaukti. Tai nieko nepakeis. Tavęs tikrai neimsim. Ir mus apsunkinsi, ir tau pačiai bus sunku. Be to, čia tau daug saugiau. Juk šešėliai kaip tik labiau taikosi į tuos, kurie traukiasi iš čia. Ir tie pavojai, kuriuos minėjai, – šyptelėjo Symantas.

– Koks kartais tu užsispyręs ir kvailas, – susiraukė ji.

– Na, na.

– Tikrai, jeigu aš tau sakau...

Neleisdamas pabaigti, jis ištiesė rankas ir prisitraukė ją artyn. Jos pyktis ir nerimas sukėlė malonų virpulį – taip gera buvo žinoti, kad jai rūpi. Juna nutilo ir jo pirštai įsipynė į jos plaukus.

– Viskas bus gerai. Mes nujosim ten, pakalbėsim su prūsais, jie mums patars kaip susitvarkyti su šitais šešėliais, mes grįšim, jų atsikratysim ir vėl viskas bus gerai.

– Symantai, jei aš jus vienus išleisiu, turbūt nei tavęs, nei tavo tėvo daugiau nepamatysiu.

– Na, nekalbėk taip. Kam taip? Be to, jei jau ir taip, tai bent tu liksi gyva. Kam mums visiem žūti?

– Mes nežūtume, jei keliaučiau kartu.

– Tikrai? Ir kuo tu tokia ypatinga, kad tai užtikrintum? – jau kiek susierzinęs, bet vis dar bandydamas šypsotis paklausė Symantas.

– Aš... – Juna nutilo.

Jis vėl perbraukė pirštais per jos plaukus. Neatrodė, kad tai būtų paskutinis kartas. Keista gera nuojauta jį apėmė nuo tada, kai sužinojo, kad rytoj išjos su tėvu į Prūsiją. Buvo gera, kad pagaliau galės nuveikti kažką, kas iš tiesų padėtų žmonėms. Tikrai tikėjo, kad šis tėvo planas teisingas.

– Juna, viskas bus gerai, pamatysi. Pagaliau mes tai pabaigsim. Tikiu, kad tikrai pavyks. Ir aš tikrai sugrįšiu. Nė už ką negalėčiau tavęs palikti.

Juna nieko nebesakė.