Alsuojanti tamsa (✔)

4. Mūšis

Symantui atrodė, kad žemė vis dar garuoja nuo karščio, nuo to, kuris liko, kai viską pasiglemžė ugnis. Ji užgeso visai neseniai: tyras ryto oras dar maišėsi su suodžių prisisotinusiais gaisrų dūmais, o liūdnos trobelių liekanos vis dar smilko ir skleidė karštį, versdamos jas supančią erdvę virpėti. Žemė buvo juoda kaip mirtis ir tokia pat tyli. Nebečirpė žiogai, tylėjo paukščiai. Galbūt jų čia nė nebebuvo. Buvo tik kažkas kitas: it tyliai alsuojančios mirusiųjų dvasios; it pati mirtis, ramiai snaudžianti, jau pasisotinusi; it tarp tamsumų besiblaškanti juoda baimė.

Tyla atrodė beveik šventa, apeiginė, ir nei vienas nedrįso jos sudrumsti. Dabar ir Symantas pamatė juos ant kelio – beveik nepalytėti liepsnos jie mirko savo pačių kraujyje. Ir toliau, tarp pastatų liekanų akys vos išskyrė tokius pat juodus kaip visa aplink nebeprižadinamai užmigusius žmones. Tie, kas čia praėjo, su savimi nepasiėmė nieko. Visame juodame lauke, kuris dar vakar buvo kaimas, vienintelė gyvastis buvo ji – švelniai plazdanti mažomis liepsnelėmis, jau beveik nurimusi ugnis.

Tai jau antras toks kaimas pakeliui. Kažkas juos užtiko pirmiau negu Vilkgailos vyrai. Kažkokia nepažįstama jėga, kuri stengėsi nepalikti net gyvybės pėdsakų. Anksčiau (dabar jie buvo tikri) su ja nebuvo susidūrę: Polocko kariai iki čia dažniausiai neidavo, kiti kaimynai irgi. Ne, visi buvo įsitikinę, kad tai nei vieni, nei kiti. Atrodė, kad tiems nepažįstamiesiems nerūpėjo turtai, nerūpėjo gyvuliai, kuriuos taip pat paliko liepsnoms, terūpėjo tik sunaikinti, nutrinti gyventojų buvimą nuo šios žemės. Su viskuo kas jiems priklausė. Kodėl? Kerštaujant? Už ką šiems kaimeliams buvo galima keršyti? Nė vieni kaimynai taip nebūtų pasielgę. Vilkgailos kariai net nebedrįso spėlioti kieno pėdomis seka. Teatrodė, kad prieš juos praėjo kažkokia tamsos armija. Tos minties pakviesta, širdyse jau taisėsi patalą baimė. Symanto galvoje net šmėkštelėjo mintis pasikalbėti su kunigaikščiu ir pabandyti įtikinti jį toliau nebeiti. Bet ne, jis net neplanavo to daryti. Jo pasaulyje baimė egzistavo tik todėl, kad ją reikėjo nugalėti. Lanku apsukę gaisravietę jie nujojo tolyn į nepažįstamas ir vis baugesnes žemes, į priešingą namams pusę.

Svetimos žemės tapo dar niūresnės. Dabar ir patys medžiai tartum įgijo kažką pikto. Lyg tas kaimelio mirštančiųjų siaubas būtų į juos įsigėręs. Miškas buvo taip nykiai tuščias: nesigirdėjo net gyvių krebždenimo šakose, net paukščių balsų, tik kažkur tamsoje, už medžių, rodės, slėpėsi nepažįstamos, gero nelinkinčios dvasios.

Visą dieną vėl tyla, ir tik saulei vis labiau dažantis kruvina spalva jie kažką išgirdo. Iš vakarų, tolyn link to raudono dangaus šviesulio, atsklido žmonių balsai. Symanto kaulus nusmelkė baimė. Jis buvo tikras, kad tai ne dar vienas kaimas – tai jie. Turėjo būti jie. Tie, kuriems rūpėjo tik naikinti.

Deja, ne visi pasidavė tokiai nuojautai: šalia jojęs Ilmantas kulnais sumušė savo žirgo šonus ir sušuko:

– Ruošiamės kovai, vyrai!

Vilkgaila akimirkai atsisuko. Krivio sūnus pastebėjo jo įniršį dėl skuboto įsakymo, kurį davė net ne jis pats, tačiau pulkas, it banda paskui piemenį, suskubo paskui Ilmantą, ir kunigaikštis nebeturėjo kada prieštarauti. Symantas taip pat pasijuto nešamas tos srovės, ir Anglies nebesulaikė.

Miškas staiga atsivėrė į plačius laukus ir žalias pievas, nusitęsiančias iki ežero už kurio jau leidosi saulė. Iš čia viskas buvo kaip ant delno: slėnyje priešais stūksojo dar vienas kaimas – didesnis nei iki šiol matyti. Tačiau saulėlydžio pašvaistės jame jau maišėsi su gaisro ugnies stupais, juodi dūmai kilo į dar šviesų dangų, o aplink degančius namus, it tamsūs šešėliai, jodinėjo raiteliai. Jų buvo galbūt net daugiau nei Vilkgailos būryje. Iš degančio kaimo vis bandydavo pabėgti koks jo gyventojas, tačiau tie, aplink sukantys ratus, jį pasitikdavo kardo ašmenimis.