Alsuojanti tamsa (✔)

28. Praradimai

Symantas atplėšė menės duris. Galvoje ūžė, o oras aplink atrodė sunkus. Dabar tebuvo vienintelis tikslas, tereikėjo vieno. Skirioto. Nežinojo, negalvojo, ką darys jį suradęs, pirmiausia reikėjo surasti. Niekuomet dar jo kūne netilpo tiek pykčio.

Į krūtinę stipriai įsirėmė sargybinio delnas.

– Sustok!

Vaikinas pusiau per rūką pamatė pažįstamą jauną veidą. Vyriškis, žvilgsniu nepaleisdamas jo akių, lėtai papurtė galvą.

– Nusiramink, Symantai, ir nesismeik ant iečių, – sumurmėjo tyliai, kad išgirstų tik jis.

Balsas nuaidėjo kažkur toli, raminimas nesuveikė. Toliau menėje krivio sūnus išvydo ko ieškojo. Jis žengė artyn, tačiau pajuto, kad kažkas trukdo. Sargybinio rankos stipriai laikė jo pečius. Pabandė išsisukti, tačiau nepavyko.

– Praleisk jį, – atsklido kunigaikščio balsas.

Sargybinis nustebęs atsisuko. Skiriotas patvirtindamas tik linktelėjo galvą. Vyro kakta susiraukė, tačiau gniaužtai atsileido ir Symantas, nieko nebelaukdamas, greitu žingsniu priėjo prie valdovo. Sugebėjo sustoti tik per plaštakos atstumą. Jų ūgiai buvo vienodi, todėl akys susitiko viename lygyje.

Skiriotas žvelgė į jį beveik ramiu, šaltu veidu. Neištarė nė žodžio, bet žvilgsnio nenusuko. Vaikinas vis dar bandė sulėtinti savo kvėpavimą. Suprato, kad turėtų nusiraminti, bet nieko negalėjo sau padaryti. Nuo tų akių beveik pykino. Nebeiškentęs pakėlė rankas ir iš visų jėgų pastūmė kunigaikštį tolyn. Taip, kad žengęs kelis žingsnius atatupstas jis net atsitrenkė nugara į sieną. Sargybinis suriko ir tuojau pat vėl sučiupo Symantą už riešų.

– Dabar pasakysi, kad nenustūmei Nerilio, – suriko. Kunigaikščio antakiai nusileido žemyn. Jis vėl žengė artyn. Melsvos akys dabar atrodė aptemusios, ryžtingos, beveik nebepanašios į Skirioto akis. Ištiesęs ranką kunigaikštis suėmė sargybinio laikomo vaikino smakrą.

– Gerai manęs paklausyk, Symantai, nes pasakysiu tik vieną kartą: aš nenustūmiau tavo draugo ir jei dar kartą išdrįsi mane tuo apkaltinsi, aš nebeprisiminsiu, kad tu esi krivio sūnus.

Tai neįtikino. Visai neįtikino. Symantas pabandė išsilaisvinti iš sargybinio rankų, bet šis buvo stipresnis. Vėl pravėrė lūpas, bet nespėjo ištarti nė žodžio, kai išgirdo Rikantės balsą.

– Tai tiesa, Symantai, – prabilo ji iš kitos menės pusės.

Abu nustebę atsisuko. Matyt, ir Skiriotas nežinojo, kad ji jau čia. Kunigaikštienė priėjo arčiau.

– Symantai, – kreipėsi ji, – aš suprantu, kaip tau viskas pasirodė, bet Skiriotas tikrai nenustūmė Nerilio. Nerilis buvo atėjęs pas mane. Jis norėjo pasikalbėti asmeniškai ir aš pasiūliau pasikalbėti ant bokšto. Jis ten nuėjo pirmas, o aš dar užsukau pas Skiriotą. Nebuvau palikusi jo nei akimirkai iki tol kol išgirdau Nerilio riksmą bokšte. Tada abu ten nubėgom, bet buvo per vėlu. Norėčiau suprasti kas atsitiko, bet nesuprantu. Bokšte daugiau nieko nebuvo. Aš nežinau kaip jis nukrito, bet Skiriotas su tuo tikrai neturėjo nieko bendro.

Symantas prisimerkė žvelgdamas į Rikantę. Jos didelėse, atvirose akyse spindėjo liūdesys ir užuojauta. Ar tokia ta tiesa? Vėl pažvelgė į kunigaikštį. Dabar šis pasirodė kiek sutrikęs, bet vėl nusukęs žvilgsnį nuo Rikantės, jau be pykčio, stebėjo jį. Krivio sūnus giliai atsikvėpė. Įsižiūrėjo į Rikantės veidą. Juk ji jam nemeluotų? Žmogus, kuris jam buvo beveik šeimos narys, jam nemeluotų? Moteris priėjo prie jo ir atsistojo priešais, atitverdama Skiriotą.

– Karijau, paleisk jį, – vėl paprašė sargybinio. Tas nenorom pasitraukė puse žingsnio atgal. Rikantė ištiesė rankas ir apkabino Symantą.

– Mielasis, man labai labai gaila dėl Nerilio.

Symantas negalėjo sustoti iki tol, kol atsidūrė taip toli miške, kad jau buvo tikras nebesutiksiantis jokio žmogaus. Jo žingsniai sulėtėjo tamsiame sename eglyne. Kūnas pasirėmė į nudžiūvusį kamieną ir pabandė atgauti kvapą. Nusiraminti nebuvo jokios vilties. Širdį plėšė tarsi aštrūs smeigtai, nebetelpantys, draskantys iš vidaus, dar labiau tada, kai nors akimirkai stabtelėdavo, nors akimirkai pagalvodavo, kaip arti buvo ir Galmio, ir Nerilio jų mirties metu, kaip visiškai niekuo nesugebėjo jiems padėti, kokios beprasmės... Mirusio medžio kamienas po jo delnais palinko stipriai stumiamas. Iš krūtinės išsiveržė riksmas ir medis skausmingai sutraškėjęs, atplėštas nuo sutrešusių šaknų, dunkstelėjo ant žemės. Vis tiek neatrodė, kad nuo to pasidarė lengviau. Jis pašoko prie jau gulinčio rasto ir ėmė jį spardyti taip, tarsi tai būtų gyvas priešas, kurį būtina tuojau pat užmušti. Galų gale, uždusęs ir pavargęs, sukniubo šalia.

Ji žvelgė į jį iš tankmės, taip norėdama prieiti, tačiau pati jautė ją stebintį žvilgsnį, todėl nejudėjo.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤

Žolininkės namo durys triukšmingai atsidarė paspirtos koja.

– Auktare! – suriko Preigilas rankose laikydamas sunkiai kvėpuojančią dukterį, – Auktare, kur tu?

Kai nebereikėjo galvoti apie save, o tik apie dukrą, iš kažkur jo išsekusiame kūne atsirado jėgų ir jis bėgte parbėgo iš miško su savo našta rankose. Iglės riešai jau buvo sutvarstyti, iš jų nebesisunkė kraujas, tačiau mergaitė vis dar buvo be sąmonės.

Iš už siaurų durelių vedančių į tamsų, sausų vaistažolių pridėtą kambariuką išlindo žolininkė.

– Kas atsitiko?

– Nežinau. Ji tikrai negalėjo netekti daug kraujo, taip trumpai pastovėjo prie ąžuolo, o tada nukrito ir nebepažadinu.

Auktarė apžiūrėjo anūkę – ji kvėpavo, jos širdis daužėsi, tik buvo ji kiek išbalusi ir iš tiesų nepažadinama. Senolė įžnybė į jos ranką. Nieko. Nei pajudino, nei sudejavo. Tada vėl nubėgo į kambariuką su žolėmis, kiek užtrukusi, atnešė kažkokių miltelių, pakišo juos prie jos nosies. Nieko. Vėl pradingo, vėl kažko atsinešė.

Galop apsistojo prie vaistažolių kompreso ant jos kaktos. Tada trumpam nurimo.

– Aš nežinau kas jai. Belieka laukti ir tikėtis, kad pati atsigaus. Arba dar, – ji vėl susijaudino, – pakviesti Rikantę. Ji moka daugiau užkalbėjimų nei aš, gal tai padės.

– Tuojau, – pasakė Preigilas ir pasisuko eiti pro duris.

– Palauk, – pašaukė pavymui Auktarė, – o ar padėjo? Ar sugrįžo?

Krivis stabtelėjo, linktelėjo ir išnyko už durų.

Nedaug laiko tepraėjus po to, kai išėjo Preigilas, per Auktarės namo duris įžengė Symantas. Užteko pereiti per miestą, kad sužinotų kas jo laukia čia, bet kažkodėl neapleido viltis, kad žmonės meluoja. Auktarė irgi jau girdėjo apie Nerilį. Jiedu susitiko ant slenksčio. Symantas iš karto pamatė išbalusią sesę, gulinčią tarsi be jokių gyvybės ženklų. To jau buvo per daug. Jis suklupo čia pat ant slenksčio ir ašaros, pirmą kartą per daugelį metų, užspaudė gerklę. Auktarė atsiklaupė šalia ir apsivijo rankomis jo pečius. Norėjo ištarti kažką paguodžiančio, bet tuojau pati ėmė verkti.

Tą vakarą, Iglei vis neatbundant, žolininkės namuose vis zujo įvairiausi miesto gyventojai. Greitai džiugi žinia, kad į ąžuolą sugrįžo Perkūnas ir kad daugiau nebesugrįš šešėliai pasklido, o po to, kai Rikantei nepavyko Iglės pažadinti savo užkalbėjimais, gydyti mergaitę, kurią dabar visi laikė miesto didvyre, vis plaukė žmonės. Auktarė buvo visų gerbiama ir pripažinta žolininkė, bet tai vienam, tai kitam vis gimdavo kokia mintis, kurios, atrodė, ji bus neišbandžiusi. Deja, dauguma jų buvo tik mandagiai pavaryti, kaip ir tie, kurie siūlė gydymą dėlėmis, nuleisti dar kraujo, ar kaukolėje pragręžti skylę, kad išeitų pikta dvasia.

Galop jie visi išėjo. Preigilas taip pat turėjo grįžti į šventovę. Pagal neginčijamas tradicijas, dievui sugrįžus reikėjo paaukoti ožį ir surengti miesto šventę. Nemažai jėgų reikėjo vien tik nusiteikti šį vakarą šypsotis, tačiau jis nebūtų drįsęs nepaklusti dievų įsakymams. Ypač po to, kai teko tiek iškęsti Perkūnui juos palikus pirmą kartą.