Alsuojanti tamsa (✔)

52. Per mišką

Buvo jau šviesu, kai keliautojai sustojo pailsėti po plačiašake liepa. Medžių kamienai jau visai nuslopino jūros ošimą ir jie jau kurį laiką tylėjo. Pabėgus nuo pavojaus, kelionės tikslas pirmą kartą tapo nebeaiškus. Preigilas jautė, kad tuojau pat teks atsakyti į klausimą „kur toliau?", o ką atsakyti nežinojo. Didžiausia baimė išsipildė – visa ilga kelionė buvo veltui, prūsai niekaip negalėjo padėti. Net jei šiauriečiai, juos apiplėšę, jau iškeliavo, dabar sugrįžti atgal nebebuvo dėl ko: Sinotė nebegyva – protėvių šventyklos nebeparodys, Kargauda taip pat iškeliavo į dausas. Juk krivis pats matė senolį suklumpantį po užpuoliko kardu – jei jo ir nepribaigė vietoje, tai iki dabar jis tikrai neišgyveno. Ką daryti toliau? Kur eiti? Kur kreiptis? Grįžti atgal namo, kur kažin ar dar kas beliko; grįžti ir laukti liūdnos lemties? Preigilas nurijo sausą duonos kąsnį. Nežinojo net kaip toliau apsimetinėti, kad dar liko vilties. Dabar taip norėjosi į kažką atsiremti, kažkam atiduoti savo naštą ar bent ja pasidalinti, tačiau nematė kam: tik ne savo vaikams, tik ne tai merginai, kurios neseniai net nepažinojo. Vėl pažvelgė į Symantą, Iglę... Ne, negali išsiduoti jiems, negali nustoti stengtis. Tuomet viskas bus veltui: visi tie beveik stebuklingi išsigelbėjimai, visa ta neįtikėtina sėkmė... Vis dažniau pagalvodavo, kad kažkokia dievybė juos saugo, kad nori, kad jiems pasisektų. Nesinorėjo jos nuvilti, nesinorėjo nuvilti savo vaikų. Juk pats juos mokė niekuomet nepasiduoti.

Tai, apie ką mąstė visi, ištarė Symantas:

– O kur mes keliausim dabar?

Taip norėjosi pasakyti ką nors paguodžiančio, ką nors suteikiančio vilties, bet žiūrėdamas į savo sūnaus akis, jis nebedrįso meluoti.

– Grįžti atgal, kaip matot, negalim. Kargaudos nebėra, o be Sinotės mes nežinom kur ta šventovė...

– Tiesiog namo? – išgirdo dukters balsą.

– Ne, – papurtė galvą jis, – rankas nuleisti dar per anksti. Su prūsais dabar nepavyko, bet dar tikrai ne viskas prarasta. Po šios nakties aš imu dar labiau tikėti, kad bent kažkuris dievas yra mūsų pusėje. Dar nebuvau matęs nieko panašaus, kaip įvyko su tomis žolėmis.

Symantas suraukė antakius ir su klausimu akyse pažvelgė į jį. Po lemtingo kirčio jis beveik nieko nebematė. Tėvas paaiškino:

– Tą vyrą, kuris tave sužeidė, galima sakyt, užpuolė kažkas iš žemės – žolė jį visą supančiojo ir pasmaugė. Gal kažkas iš prūsų požemio dievybių nutarė mums padėti?

Iglė pažvelgė į Juną – negi tik ji viena suprato kas nutiko, negi net tėtis nematė? Mergina jai šyptelėjo ir vos vos papurtė galvą. Įsitikinusi, kad jie nemato, Juna pakėlė smilių prie lūpų. Iglė linktelėjo. Prieštarauti nedrįso. Jau žinojo, kad dėl jos neklydo, tuo įsitikino dar kartą – galų gale, Juna ir pati, prieš išvykstant, sakė, kad nėra paprasta mergina. Visgi, nepaisant visko, baimė buvo nuslopusi – kad ir kas Juna tokia, nebeatrodė, kad ji nori jiems pikto.

Mergina nutraukė užklupusią tylą:

– Preigilai... Aš žinau dar vieną vietą. Kadangi Sinotė siūlė nuvykti į protėvių šventyklą, žinau kur galime rasti vieną. Bus turbūt maždaug diena kelio į namų pusę.

Brolis pažvelgė į ją su nuostaba.

– Iš kur apie ją žinai? – paklausė.

– Esu ten buvusi prieš kelis metus su savo seneliu.

Iglė stebėjo savo šeimą – kaip ji taip lengvai juos įtikina? Tėtis nusišypsojo ir linktelėjo sutikdamas:

– Verta pabandyti.