Alsuojanti tamsa (✔)

37. Su kuo nebendrauti

Krivis stovėjo nejudėdamas ir žvelgė į ugnį. Tyla užtruko. Jis kilstelėjo galvą ir apsižvalgė. Dabar šventykloje jie buvo dviese. Vainė tyliai pasišalino jau suprasdama jį ir iš žvilgsnio. Liko tik jis, ugnis, ąžuolas, kvapni dūmais prisisotinusi prieblanda ir Vaiga. Ji žvelgė į jį tokiom viltingom rudom akim, kad buvo sunku pradėti. Jos motina sirgo ir mergaitė atėjo paklausti krivio, kokios baigties reikėtų tikėtis. Taip norėjosi ją paguosti, bet jis negalėjo meluoti. Žinojo, kad senolė netgi šiandien ar rytoj jau gali numirti.

To jam nepasakė dievai. Pasakė Auktarė, kai šį rytą jos paklausė, grįžusios iš tų namų.

– Vaiga, mačiau tavo motinos atvaizdą stovintį prie ugnies, bet ji buvo atsukusi ugniai nugarą. Ji mirs, – kiek galėdamas švelniau ištarė.

Merginos pečiai trūktelėjo, o akyse, rodės, kažkas sužibo, bet ramiai linktelėjusi ji tyliai išėjo iš šventyklos.

Preigilas sunkiai atsiduso. Taip seniai bebuvo kokių gerų naujienų. Pažvelgė į tylų kaip akmuo ąžuolą. „Ir kas iš tokio dievo?" norėjosi paklausti. Jei baudžia, tegul baudžia pats, ne taip kaip dabar – jo garbintojai žūsta nuo kažko nesuprantamo, o didis Perkūnas net savo pirštelio nepajudina, kad padėtų.

– Pyksti dėl to, kad mintyse tave keikiu? – sušnabždėjo Preigilas žiūrėdamas į platų ąžuolo vainiką, – tuomet nutrenk ir viską pabaikime.

Jis ištiesė rankas ir užvertė galvą į dangų. Medis tylėjo. Dangus tylėjo. „Taip ir maniau" – pagalvojo, – „niekam mes neberūpime. Perkūnas nebesiklauso nei mūsų maldavimų, nei mūsų keiksmų". Jis vėl susimąstė apie tai, apie ką abu su Auktare kalbėjo prieš porą dienų – galbūt reikia kitų pagalbos, jei patiems nepavyksta, galbūt jis turėtų nuvykti į Prūsiją, pas požemių pasaulio žynius? Šie šešėliai juk panašesni ne į dangaus dievybių, bet į žemės gelmės tvarinius. Bet palikti visus. Bėgti? Ne, jis nebėgtų, juk patys matė, kad bėgant paprasčiau žūti, tik kažin ką pagalvotų žmonės. Tačiau laukti kol pamažu neliks nė vieno ir nebežinoti ko imtis... O gal verta pabandyti?

Ties šventyklos įėjimu pamatė pažįstamą siluetą.

– Užeik, laukiau tavęs.

Laimus įžengė į virpančią prieblandą ir apsidairė. Jo akys žvelgė šaltai ir rūsčiai:

– Kodėl norėjai su manim kalbėtis?

Preigilas įdėmiai įsižiūrėjo į jaunesniojo draugo veidą. Laimus žvelgė atgal taip, kaip žiūrima į priešą – apmaudžiai, irzliai. Tose akyse nebebuvo nė lašo šilumos. Galbūt Auktarė visgi teisi. Laimus tikrai pasikeitė. Bet Zalus?

– Ar pyksti ant manęs? – paklausė krivis.

Svečias nusisuko ir jo antakiai sutrūkčiojo. Preigilas laukė. Tyla, tik vienišas ugnies traškėjimas.

– Taip neturi būti, – ištarė Laimus, – mes nepadarėme nieko už ką mus reikėtų taip bausti. Mano brolis... Bet mano vaikai, mano žmona... Jie juk nepadarė nieko... – Jo balsas sutrūko ir atrodė, kad jis turėjo giliai įkvėpti, kad sulaikytų krūtinėje raudą. Tada vėl pakėlė akis į krivį. Dabar jos buvo dar tūžmingesnės.

– Už ką? Už ką, krivi, jiems, dingusiems, reikėjo atsiprašyti? – suriko.

Preigilas žengtelėjo atgal, keldamas rankas ir bandydamas raminti. Tai visgi šventa vieta.

– Laimau, juk tu žinai, kad darau visa, ką galiu...

– Nieko aš nežinau, Preigilai. Tu tik vaikštai į čia, į pilį ir atgal ir niekas nesikeičia! Kiek aš žinau, tu galbūt neveiki nieko. Ir tavo vaikai dar gyvi.