Alsuojanti tamsa (✔)

17. Ugnis

Kai Skiriotas ir Bernhardas baigė kalbėtis už durų jau laukė naktis ir audra. Kunigaikščio balsas skambėjo tarsi vaiko atsiprašinėjančio už be leidimo paimtą ir sulaužytą įrankį, tačiau jis buvo neperkalbamas – Bernhardas ir abu jo bendražygiai ryte turintys išvykti.

Kai Skiriotas atsisveikinęs išėjo, trys vyrai nebeturėjo ką vienas kitam pasakyti. Tik Alberichas tokiu užjaučiančiu žvilgsniu palydėjo liūdną, netyčia išsprūdusį Bernhardo atodūsį. Tada kartu su Helmondu nuėjo į gretimą kambarėlį ir užgesinęs ugnį pasiruošė paskutinei nakčiai po pilies stogu. Bernhardas taip pat užpūtė degančią balaną, ir kambarys užsidengė tamsa. Tik miegoti senolis dar negalėjo ir, pravėręs duris, prisėdo ant slenksčio.

Kūną nusmelkė besitelkiančios audros vėsa. Vėl teko pripažinti, kad jo būdas veikė prastai. Galėjo pasidžiaugti, kad dar nebuvo nužudytas kaip daugelis jo brolių, tačiau per savo amžių į tikrąjį tikėjimą Bernhardas atversti sugebėjo tik labai nedaug pagonių. Ir nežinia kuriam laikui. O štai, kai su Skiriotu taip neblogai sekėsi... Kaip mažas smalsus berniukas, jis siekė dar ir dar daugiau žinių. Viskas jam buvo įdomu. Kartais net pavargdavo pasakoti. Ypač Skiriotas stebėjosi Dievo sugebėjimu atleisti. „Negi jis viską gali atleisti?" klausė jis. Vienuolis patvirtino: „Taip, tik turi nuoširdžiai gailėtis, ir jo melsti atleidimo". Skirioto veidas nušvisdavo. Bernhardas suprato, kad to, šiaip jau, rodos, visai neblogo žmogaus sąžinę slegia kažkoks sunkus akmuo. Tik to akmens pavadinimo šis niekaip nenorėjo išduoti. Nebent per išpažintį. Jei atsivers. Bet Bernhardas jau buvo tikras, kad jis jau beveik išgirdo Dievo balsą, kad juo jau tiki labiau negu savo pagoniu žyniu...

O dabar, kai jie, dar per pietus, pabaigė savo pokalbį tokia pakilia gaida, šis jau nori, kad jie išvyktų ir nebegrįžtų! Neįtikėtina. Skaudu ir taip netikėta. Skiriotas neigė, kad tai sugalvojo ne pats, tačiau vienuolis jautė, kad jį paveikę bus jo tėvynainiai.

Vyro širdyje ėmė kauptis pyktis. Nedėkingi pagonys! Jis, nieko sau nenorėdamas, ateina gelbėti jų skūrų nuo priešiškai nusiteikusių Kristaus karių, atversti jų sielas į tikrąjį tikėjimą, ir parodyti kelią į amžinąjį gyvenimą, o šie... Šie apmėto jį akmenimis, prakeikia, kėsinasi nužudyti, apšaukia melagiu ir išvaro laukan į šią besikaupiančią audrą. Ne, teisus ne Bernhardas, teisūs – Kristaus kariai: šitie pagonys – nepataisomi.

Vienuolis nemėgdavo pykti. Laikė tai Dievo nekenčiama yda ir beveik visuomet sugebėdavo pyktį sutramdyti ir užrakinti kažkur giliai savyje, bet dabar tas pyktis, nebenorintis tūnoti užrakintas ir pasislėpęs, pyktis daugelį metų kaupęsis kiekviename kūno kaule, vertė vartus ir kalinančias grotas, lindo lauk ir nuodijo kraują. Kūną apėmė aštrus deginantis karštis ir Bernhardas nebegalėjo ramiai sėdėti. Jis pakilo, pasiėmė lazdą, liepos žievės kibirėlį ir greitu žingsniu nuėjo per ištuštėjusį pilies kiemą.

Vėjas graudžiai verkė per sienų tarpus ir šalčiu kiaurai, it smulkiomis adatomis, vėrė drabužius. Lietaus prisikaupęs dangus tuoj tuoj ruošėsi plyšti. Niekas vienuolio nesustabdė išeinančio pro pilies vartus, nors Skiriotas nuo pat pirmos dienos jo prašė dar neiti į miestą; niekas jo nepastebėjo tirštoje sutemoje įžengiant į šventą mišką; pasukant, tarsi žinotų, į takelį, vedantį tiesiai į šventyklą.

Vėjas kaukė lėkdamas pro medžius. Draskomos šakos piktai ošė. Visa gyvybė tylėdama ir drebėdama laukė audros, bet triukšmo buvo užtektinai, todėl tą tamsų pakumpusį siluetą su lazda ir kibiru Gailė pastebėjo tik jau atsistojusį ant pirmųjų žemėje išklotų šventyklos grindinio akmenų.

– Jūs? Jums čia negalima. Išeikite! Išeikite! – sušuko jam į veidą, kurį, jam žengus dar žingsnį jau apšvietė amžinoji ugnis.

Akys po suraukta kakta, tik akimirkai žvilgtelėjo į merginą ir apsidairė po šventyklą. Tolimi žaibai mirgėjo pro ošiančią ąžuolo lapiją, tarp sienų gailiai dejavo audra, tačiau viduje per jos maurojimą dar girdėjosi jaukus ugnies traškėjimas ant plokščio akmens. Molinės sienos ir ąžuolo šakos saugojo nuo gamtos stichijų, tačiau audra į šventyklą įžengė Bernhardo pavidalu. Pakėlęs ranką, laikančią lazdą, jis pastūmė Gailę taip stipriai, kad ši stuktelėjusi galva į sieną, suklupo. Tada žengė dar kelis ryžtingus žingsnius iki plevenančios liepsnos ir, pakėlęs kibirą virš jos, išpylė vandenį.

Ugnis, piktai šnypštelėjusi, užgeso, ir per trumpam nutilusią audrą nuskriejo debesis plėšantis vaidilutės klyksmas.