Alsuojanti tamsa (✔)

58. Suvokimas

Juna nuleido žvilgsnį žemyn, nuo dangaus iki miegančios mergaitės. Švelniai perbraukė ranka per jos plaukus. Atsargiai, taip, kad nepažadintų. Bartas žvelgė į jas abi. Akys jau priprato prie žvaigždžių tamsos ir jis tyliai paklausė:

– Tu iš tiesų labiau norėtum būti su jais?

Junos akyse ėmė kauptis ašaros, ir ji sušnabždėjo:

– Aš nesakau, kad man atsibodo gyventi. Man tik atsibodo taip gyventi. Aš nenoriu vėl matyti kaip jie miršta. Kaip miršta ji, jos tėvas, o ypač jis. Aš pati norėčiau pasenti ir numirti su jais. Turėti kažką, kas sėdės prie mano mirties patalo, turėti šeimą. Man atsibodo būti vienai kaip mėnulis.

Bartas pasislinko arčiau jos, kad galėtų kalbėti dar tyliau.

– Tu turbūt išmintingesnė už mane, bet aš tuojau pat su tavim pasikeisčiau savo gyvybe į tavo nemirtingumą. Man taip baisu stebėti kaip laikas, skirtas man gyventi, vis trumpėja, o aš vis dar nieko svarbaus nenuveikiu.

– Gaila, kad negalim apsikeisti, Bartai, bet aš tikiu, kad tu suspėsi. O jei ir ne, aš ir taip tave visuomet atsiminsiu. Tu būsi nepamirštas taip ilgai, kaip ilgai gyvensiu aš.

– Gal netgi verksi, kai numirsiu?

– Taip, Bartai, tikrai verksiu, – ji nusišypsojo, bet pasakė nuoširdžiai. Tada nusišluostė ašaras. – Atsiprašau. Silpnumo valandėlė, – pabandė nusijuokti ir vėl pažiūrėjo į miegančią mergaitę:

– Beje, ar pastebėjai, kad ir ji tave...?

Jis linktelėjo:

– A, na taip.

– Vargšas vaikas. Aš vis tiek niekaip nesuprantu už ką jos tave taip myli.

– Juna, tu man tikras įkvėpimo šaltinis, prisiekiu.

Ji įdėmiai pažiūrėjo į jo veidą:

– Aš kartais manau, kad vis tiek tu labiau erziniesi, negu iš tiesų mane myli, – pasakė ji, šį kartą be pašaipos. – Kad ir kaip ten bebūtų, smagu, kad galim nebesipykti. Ar ne?

– Žinoma. Bet matai, kaip čia yra: Juna, kuri taip gerai supranta žmones, nežino ar aš ją myliu, ar tik erzinuosi. Tai didina mano savigarbą.

– Na, tegu bus nesvarbu kaip yra iš tiesų. Šiaip ar taip, vis tiek nuo to niekas nesikeičia. Ką mes darysim su Igle? Ar padėsi man ją parnešti į vidų ar miegosim čia?

– Tu juk žinai, kad lengviausia būtų tiesiog ją pažadinti ir ji nueitų savom kojom.

– Ne, tegu miega, – pasakė Juna vėl perbraukdama ranka per jos kaktą. Bartas atsiduso, nuėjo atgal į namelį ir grįžo su apklotais.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤

Iglę pažadino ryto saulės spinduliai ir paukščių čiulbėjimas. Šviesus dangus beveik akino po tos begalinės, spindinčios juodumos, kurią matė užmerkdama akis. Šviesa nusmelkė kaip dūris – naktis baigėsi ir ji to nepamatė. Laiko čia liko dar mažiau.

Dar prisimerkusi, po truputį pratindama akis, bandė susivokti kas dedasi aplink. Tarp virš galvos pradūzgiančių bičių, išgirdo Junos kvėpavimą, pajuto jos pirštus ramiai besiilsinčius ant peties. Pasuko galvą į šoną. Už poros žingsnių, įsisupęs į kailinį apklotą, miegojo Bartas. Smulkios ryto rasos lašeliai kabėjo jo tamsiose garbanose ir net ilgose blakstienose. Šviesa krito ant jo virpėdama tarp medžių lapų. Buvo beveik pavydu spinduliams – ir Iglei norėjosi amžinai žiūrėti į tą ramų, gražų veidą.