Alsuojanti tamsa (✔)

12. Rikantė

Grakščiai plevenančių žvakių liepsnų šviesoje Skiriotas stebėjo kaip Rikantė savo glėbyje švelniai supa sūnų. Berniuko akys jau merkėsi, lipo, kad ir kaip stengėsi, jis nebegalėjo išlaikyti jų atvertų. Tuos gelsvus garbanotus plaukus Idris tikrai bus paveldėjęs iš mamos, tačiau tokių šviesių, vasaros vidurdienio dangaus žydrumo akių neturėjo nei ji, nei Vilkgaila. Ta spalva Skiriotui labiau priminė jo paties akis.

Rikantė atsargiai paguldė Idrį į lovelę. Naujasis kunigaikštis atidžiai stebėjo našlės judesius; atsargius ir nematomus vėjelio, atskridusio per atdarą langą, pirštus, glostančius jos auksines garbanas; klausė jos suknelės šlamėjimo ir norėjo ištirpti tame kambaryje, likti nematomu tamsiuose šešėliuose, kad tik dar ilgiau galėtų pasilikti ir neatitraukti akių nuo jos. Taip troško, kad pasikartotų toks vakaras kaip tada, prieš ketverius metus, kai pilna įniršio Rikantė išbėgo iš Vilkgailos kambario, kur užtiko vyrą su viena tarnaite ir koridoriuje atsitrenkė į jį -– Skiriotą. Skiriotas ją mylėjo turbūt nuo tada, kai dar būdamas keturiolikmetis paauglys ją, kaip broliui išrinktą pietinių žemių kunigaikščio dukrą, išvydo pirmą kartą. Tą vakarą jam buvo nesvarbu, kad jis – tik keršto įrankis, tik būdas įskaudinti Vilkgailą. Jos nuogo kūno šalia, jos alsavimo ir švelnios odos po savo pirštais nebūtų į nieką pasaulyje iškeitęs. Net jei po to Rikantė tapo dar atšiauresnė nei visada, o Vilkgaila apie tai taip niekada ir nesužinojo. Visgi, mažiau nei po metų gimus Idriui, Skiriotas niekaip negalėjo atsikratyti nuojautos, kad berniukas iš tiesų jo, o ne brolio sūnus. Nepaisant to, kad Rikantė atkakliai tai neigė.

Moteris pakėlusi žvakę priėjo prie stalo, prie kurio sėdėjo Skiriotas ir nė nepažvelgusi į jį, įsipylė iš ąsočio truputį midaus. Pakėlė indą prie lūpų ir vienu gurkšniu išgėrė. Skiriotas norėjo ištarti, kad moterims nedera, tačiau pamatęs ant Rikantės skruosto liepsnoje sušvytėjusią ašarą nepravėrė lūpų. Ji atsisėdo ant kėdės kitoje stalo pusėje ir nukreipė veidą į miegantį sūnų. Skiriotas nuleido akis į grindis – buvo skaudu matyti kenčiančią mylimą moterį. Buvo dar skaudžiau jaustis kaltam dėl jos skausmo. Jaručio niekam taip ir nepavyko sučiupti nors Skiriotasjis ir pasirūpino, kad jo ieškoti išvyktų geriausi vyrai.

– Rikante, tu juk žinai, kad jei ko reikia, visada turi mane, – bandė surasti žodžių jai paguosti.

Žodžiai pasirodė ne patys geriausi. Moteris atsisuko, ir pažvelgė jam į akis su neslepiama panieka. Sušnypštė pridėjusi pirštą prie lūpų, tarsi liepdama tylėti, nes Idris miega, o tada apėjo stalą ir atsistojo priešais. Jos veide sužaižaravo neapykantos žiežirbos. Įsitempusi, tarsi plėšrus laukinis žvėris besiruošiantis puolimui, prislopintu balsu ji ištarė:

– Ko tau iš manęs reikia? Nori užimti Vilkgailos vietą? Nori supti savo rankose jo sūnų, miegoti su jo žmona? Nors Vilkgaila buvo neištikimas girtuoklis, aš jį mylėjau. Tavęs niekada nemylėsiu. Palik ramybėje mane ir Idrį. – Ji įkvėpė trumpą oro gurkšnį, ir lyg nusipurčiusi kažką nuo savęs, pratęsė, – O jei sužinosiu, kad tu bent kažkuo prisidėjai prie jo mirties, pati savo dantimis perkasiu tau gerklę. Dabar eik iš čia, – tarė ji pirštu rodydama į duris.

Skirioto kūnas ėmė virpėti. Jis net pats nesuprato ar iš pykčio, baimės, liūdesio, ar kančios, tačiau jis pakilo ir išeidamas tyliai užvėrė duris.