Alsuojanti tamsa (✔)

65. Epilogas

Šviesa buvo per ryški. Šviesa degino akis. Prisimerkiau. Per blakstienų grotas stebėdama mirgančią šviesą, išgirdau vaikišką balsą, tyliai šnabždantį kažkokius žodžius. Įsiklausiau. „Meškinėli, Samanėli"... Kvepėjo šviežiomis lentomis ir vasara. „...Aš girelės nekertu...". Akys jau pamažu pratinosi prie saulės, jaučiau kaip ji šildo petį. „... namo grįžti netrukdyk". Atsimerkiau. Priešais mane ant grindų žaidė tamsiaplaukė, gal kokių ketverių metų amžiaus mergaičiukė. Pirmą kartą ją mačiau. Apsižvalgiau. Aplink – šviesaus medžio kambario sienos, lentynos, stalas, suolas.

Kur aš? Kas ji? Nieko nebesupratau. Pabandžiau atsiminti. Lyg pro tirštą rūką, iškilo juodos piktos akys ir mirštanti viltis. Per kūną praslinko šaltas drebulys. Aija ir šešėliai. Praradimas, skausmas, įniršis, susitaikymas. Mirtis. O paskui turėjo būti nebūtis arba kelionė dūmais į dausas. To neprisiminiau. Bet kas tai, kur aš? Aš jau nebegyva?

Pažvelgiau žemyn. Ant kelių sudėtos gulėjo mano rankos. Mano rankos? Pakėliau kairę. Pakluso. Apverčiau delnu į viršų – ant dilbio tebebuvo ta dėmė, bet ranka buvo kitokia. Didesnė? Vyresnė? Dar kartą apsidairiau po mane supančią erdvę. Sėdėjau ant kėdės kambaryje, kuris man atrodė kažkuo pažįstamas. Kaip ir ta mergaitė ant žemės. Buvau tikra, kad niekada nesu jos mačiusi, bet kažkas buvo joje savo. Pravėriau lūpas, bet nesugalvojau kaip jos paklausti. Įkvėpiau. Mergaitė atsisuko ir pažvelgė į mane. Blyškiame veidelyje sublizgo didelės akys. Viena ruda, kita žalia. Užėmė kvapą.

Mažoji, susidomėjusiu žvilgsniu stebėdama mano veidą, priėjo artyn ir uždėjusi rankutę ant kelio, prikišo savo veiduką dar arčiau. Tylėjau iš arti stebėdama tą gražų vaiką.

– Mama! – sušuko ji.

Dar akimirką buvo tylu, bet tuojau išgirdau žingsnius. Jie priartėjo ir sustojo. O aš vis dar negalėjau atitraukti akių nuo mergaitės.

– Igle? – atsargiai, tarsi švelniai žadindamas, ištarė pažįstamas balsas. Nusisukau nuo mažylės ir pakėliau akis į atėjusiąją.

Tai tikrai buvo ji. Plaukai dabar tvarkingai surišti, veidas kiek vyresnis, bet akys vis dar tokios pat – degančios šiltomis liepsnelėmis.

– Juna!

„Ar mes abi mirusios?" – turėjau paklausti, bet net tai dabar nebebuvo taip svarbu. Taip gera buvo ją pamatyti. Pasirėmiau ir pakilau nuo kėdės. Jos rankos, apsivijusios mane, priglaudė prie savęs. Kaip buvo gera, kad ji čia. Nebūčiau pagalvojusi, kad taip jos pasiilgsiu.

– Mes visiem sakėm, kad tu pabusi, bet jie netikėjo, – kalbėjo, vis dar spausdama mane prie krūtinės.

– Kas? Kam? „Pabusiu"?

Tada pasitraukė ir suėmusi mane už pečių atidžiai įsižiūrėjo į akis. Dabar žvelgė nebe žemyn, o net šiek tiek į viršų – dabar buvau už ją aukštesnė.

– Tu nieko neatsimeni kas buvo po Aijos?

Papurčiau galvą. Ji atsikvėpė, lyg per tą laiką dėliotųsi galvoje žodžius, kuriuos turi man pasakyti.

– Kai Aija numirė, galvojau, kad ir tu jau nebegyva, bet pasirodo ji tau buvo per silpna. Norėjo tave pribaigti, bet tik užkeikė. Tu tada beveik iš karto prabudai, bet... Kaip ir... Iš to tavo prabudimo mažai tebuvo naudos – atrodė, kad, tarsi, per miegus vaikščiotum. Nei pasikalbėti, nei tavo dėmesio atkreipti... Lyg būtum likus tik lukštas, supranti. Jei nieko neprisimeni, matyt, taip ir buvo. – Ji trumpam nutilo. – Aš išbandžiau viską ką mokėjau, bet niekas nepadėjo. Bet žinai, vis tiek taip ir sakiau, kad net jei mes nieko nesugalvosim, tu kažkada vis tiek prabusi iš tiesų. – Juna vėl nusišypsojo ir dar kartą stipriai mane apkabino.

– Tai kiek aš taip...?

– Na, dabar bus... Šešti metai.

– Šešis metus? – keista, ką tik galvojau, kad jau nebesu gyva, bet dabar skaudžiau žeidė, kad tokiu būdu beveik pramiegojau šešerius metus.

– O kur mes?

Ji kilstelėjo antakius stebėdamasi.

– Na jau, Igle. Negi jau nieko nebeprisimeni? Apsidairyk.

Kambarys iš tiesų atrodė matytas. Ypač viena siena. Su lentyna. Priminė... Močiutės namus? Prisilaikydama priėjau prie durų. Į mane plūstelėjo saulės ir žiedadulkių kvapas. Toliau tyliai lingavo mėtos. Lauke sirpo vasaros diena: takeliu besijuokdami prabėgo du berniukai, kitapus kiemo stūksojo kauladirbio sodybos stogas, kažkur girdėjosi metalo kalimas, kažkas šūkavo ragindamas gyvulius.

– Namai? – sušnibždėjau. Ašaros užplūdo akis, ir tam, kad galėčiau dar matyti tą nuostabų vaizdą, teko nusibraukti jas nuo veido. – Bet kaip? Juk turėjo beveik nieko nebelikti.

– Liko, Igle. Be to, čia dabar yra ir Dangerio, ir Miloto žmonių. Skiriotas sugebėjo atsikratyti priešų paversdamas juos draugais.

– Skiriotas? Jis dar gyvas? O kas dar? Vaiga?

Juna linktelėjo.

– Vainė?

Linktelėjo vėl. Širdyje įsiplieskė vilties liepsnelės, bet vis nedrįsau jų užgesinti ir ištarti:

– Lilūna?

Juna nusišypsojo. Galva vėl linktelėjo.

Liepsnelės įdegė ugnį. Nusišypsojau ir aš: ir Lilūna, ir Juna čia. Ir aš nemiriau, tik pramigau keletą metų. Ir miestas vėl gyvas.

– O tėtis?

Šypsena jos veide nusitrynė. Ne. Sudūrė krūtinėje ir viena liepsnelė užgeso.

– Bet tada... Bet Aiją nužudė juk jis?

– Taip, jis. Bet tai ir buvo viskas.

Į plaučius giliai pritekėjo oro. Dar neteko gyventi pasaulyje, kur nebuvo jo. Prieš akis iškilo tėčio šypsena. Prisiminimai skaudžiai draskė, taip aiškiai parodydami, ko niekada nebebus. Tėčio, kuris visad norėjo tapti didvyriu. Kažin, ar jie visi supranta, kad jis toks ir yra?

Į mane vis dar neatitraukdama akių žvelgė mergaičiukė.

– Tai tavo dukra Juna?

Ji nusišypsojo, suveldama ranka mergaitės plaukus.

– Tai tu... O kas tėtis?

Jos šypsena sutrūko ir ji garsiai nusijuokė.

– Igle, nejuokauk! O kas gali būti tėtis? Ką, iš akių nesimato?

Nedrąsi ugnis širdyje susigūžė nuo šalto vėjo gūsio.

– Bet... Juk Aija... Jos šešėliai... Juk pati mačiau...

– Na, ką aš galiu pasakyti, net ir be mano pagalbos, tavo broliui tiesiog nuostabiai sekasi nenumirti.

Krūtinėje kilo džiaugsmingas gaisras. Symantas gyvas!

– Kur jis? – turėjau tuojau pat jį pamatyti.

– Lauke turbūt.

Palikusi Juną ir jos dukrą įžengiau į kiemą. Tik už trijų žingsnių išvydau jį.

– Symantai!

Jo akys nušvito ir, turbūt pirmą kartą gyvenime, brolis mane taip stipriai apkabino. Šiluma iš širdies keliavo smulkiausiomis kraujagyslėmis ir tirpdė visą tamsą, visą šaltį ir snaudulį. Ore sklendė nužydėję balti žiedlapiai, pievoje viską pamiršę čirpė žiogai, iš už krūmo nedrąsiai žvelgė Sniegė. Net ir ji šypsojosi.

Išgirdau, kaip kanopos daužosi į smėlėtą kelią. Žirgo žingsniai vis artėjo, kol galop sustojo visai šalia. Per brolio petį pažvelgiau į raitelį. Akys, žalios kaip smaragdai, persmelkė kiaurai.

– Čia tai tau! Iglė pabudo? Tai jau keliausim į svetimas žemes gydyti nelaimėlių?

Tai va tiek iš mano pusės. Dėkoju tiems kas perskaitė :). Dar labiau džiaugčiausi jei paliktumėte kokį komentarą: kas patiko/kas nepatiko ir panašiai. 

O jei įdomu kas bus toliau ir jei tie patys veikėjai nepabodo, kviečiu skaityti tęsinį (Šešėlių saulę) ;)